Siaubingas nesusipratimas! Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė buvo priversta trauktis dėl to, kad prisipažino kadaise gydytojui davusi pinigų. Paaukojo, kitaip sakant. Nes argi teisinga auką medikams vadinti kyšiu, jei nėra jokių garantijų, kad gausi geidžiamą daiktą? Sveikatos už pinigus nenusipirksi.
Lygiai taip negausi vietos rojuje, nesvarbu, kiek pinigų duosi klebonui. Dargi tarp krikščionių egzistuoja prietaras, kad turčiai į dangų apskritai nepateks. Už tai bažnyčiose ir nedera statyti kasos aparatų, vesti apskaitos, kad šventas Petras ir kiti pomirtinio pasaulio buhalteriai nesužinotų, kas kiek aukojo. Kad būtų demokratija ir vienodi visų – ir vargšų, kurie per gyvenimą paaukojo kelis ar keliolika eurų, ir turčių, kurie skyrė tūkstančių tūkstančius, – šansai.
Negi manote, jog visa tai tėra nieko nereiškiantis sutapimas: kryžiai ant bažnyčių, biblijų, kapų, kunigystės reikmenų atributika ir kryžiai ant greitosios pagalbos automobilių, ligoninių, gydytojų chalatų? Užtai kad ne.
Valstybė iš dalies išlaiko sveikatos sistemą: pastatus, personalą, tam tikrus vaistus kompensuoja – visu tuo gėriu gali naudotis socialiai drausti piliečiai. Ta pati valstybė iš dalies išlaiko tradicinėmis pripažintas religines bendruomenes: restauruoja maldos namus, skiria kasmetę paramą ganytojiškai veiklai vykdyti, socialiai apdraudžia bažnyčių tarnus, nors jiems nemoka atlyginimų iš biudžeto, leidžia tvarkyti pajamas be kasos aparato. Gydytojams ir kitam medicinos personalui moka algas, bet griežtai draudžia rinkti aukas iš besitikinčių pasveikti.
Todėl tikinčiajam ir sergančiajam lengva susipainioti. Nes nei angelų, nei demonų, nei Šventosios Dvasios plika akimi nepamatysi. Jais tenka tikėti. Bet juk lygiai tas pats ir su vaistų poveikiu. Maža dalis pacientų sugebėtų pavaizduoti, kaip iš tikrųjų atrodo vitaminas C, kaip jis įsiskverbia į ląstelę, kaip nugali virusą. Angelai prieš demonus ir puikybę – kaip vitaminai prieš virusus ir bakterijas. Viskas labai abstraktu, jei nesi baigęs bent magistrantūros dideliame mieste. Į galvą įkalta, kad su blogiu kovoja kryžiai, o kuriam burtininkui galima duoti auką, o kuriam – griežtai ne? Bėdai ištikus, pasirodo, net ministrai paslysta.
O eiliniai vartotojai seniai susipainiojo: kadaise savo 10 proc. pajamų nešdavo į bažnyčią. Dabar 10 proc. ar daugiau palieka kitoje kryžiumi pažymėtoje įstaigoje – vaistinėje. Pinigai į kitą kišenę, bet tikslas beveik tas pats – kad kančias sumažintų.
Žvelkim toliau. Bažnyčios administracija nuo Motiejaus Valančiaus laikų kovoja su alkoholizmu, tačiau per mišias visiems matant kunigai įkala vynelio, o kitiems pamaldų dalyviams neduoda. Tik komuniją. Kitaip sakant, parodo kančios kilmę, susitramdymą (nes vyno išgeria menkai, tik dėl skonio – šiukštu ne daugiau), pavaizduoja būdą pelnyti amžinąjį gyvenimą per susilaikymo dorybę. Ir, jei niekas nuo skonio ir kvapo neužsikabliuoja, jei visi solidariai prisiekia dar savaitę Dievą mylėti, būti visiems geri ir negirtauti be reikalo, vadinasi, mišios pavykusios.
O dabar prisiminkim sveikatos reikalų eksministrę. Kai visa ES sveikatinimo mašinerija aršiai kovoja su rūkymu ir šio žalingo įpročio kilmės židiniais, įvaizdžiu ir padariniais, R. Šalaševičiūtė sėdi ministerijoje ir rūko. Ir nuo žurnalistų nesislepia. „Taip, aš rūkau“, – sako išsižiojusiems laikraštininkams. Pavadinkime tai ganytojišku eksperimentu, motinišku rūpesčiu. Juk kas kitas, jei ne sveikatos apsaugos ministrė, gali geriau būti informuota apie rūkymo žalą? Aišku, kad dūmą traukė turėdama visą informaciją. Ir rūkaliaus plaučiai formaldehide buvo parodyti jai viešint universitete. O ji sau rūko toliau. Solidariai su kitais kenčiančiais nuo šios priklausomybės.
Taip pasakysiu: kulto vietose nesilankau, bet vertinu teigiamai, jei kas nors už visus netikėlius (įskaitant mane) reguliariai meldžiasi, nesvarbu kur – tamsiame miške ar aukštoje varpinėje. Dėkingas visiems, kurie išgeria į mano sveikatą per mišias ar tarp mišių. Taip pat tiems, kurie atlieka mokslinius ir ne visai moksliškus eksperimentus su savo kūnu ir žalingomis medžiagomis, pavyzdžiui, nikotinu, kad mes bei ateities kartos žinotų, ko nedaryti. Todėl drįstu teigti, kad ministrė atleista ne laiku ir neteisingai. Juk ji iki galo buvo su liaudimi.
Todėl, Algirdai Butkevičiau, persigalvok, juk tu tai daryti sugebi geriausiai! R. Šalaševičiūtei svarbiausias buvo žmogus, nors socialdemokratų gretose apstu narių, besielgiančių taip, tarsi jiems svarbiausia būtų ne žmogus, o Leninas. Kalbančių taip, tarsi jo mumija ir jo reikalas būtų gyvi.
