Vasara – abiturientų nuleidimo ant žemės metas. Tūkstančiai jaunų žmonių, sąžiningai besiruošusių abitūros iniciacijoms į suaugusiųjų pasaulį, kasmet gauna šlapiu skuduru per jaunatvišku optimizmu švytinčias fizionomijas. Sveiki atvykę, mielieji, į 4D realybę! Nenusiminkit, ne jums vieniems vasara reiškia konfūzą. Jums skaudės tik kartą, o anoniminiams egzaminų užduočių rengėjams tūnojimas prie gėdos stulpo tapo tradiciniu renginiu. Žinoma, egzaminus išlaikyti aukščiausiais balais labai sunku (nors įmanoma), bet parengti egzamino užduočių taip, kad gabiausi mokiniai susigaudytų, ko iš jų reikalaujama, sumautai nepavyksta.
Taip, lietuvių kalba yra sudėtinga, žodynas ir gramatika – archajiškai sanskritiški, kirčiavimo sistema – paini, lietuvių kalbos mokytojai – išsekę nuo krūvio ir reformų. Šitų senų kaip pasaulis problemų neišspręsime per ateinančius 40 metų, tačiau juk būtų galima pamėginti surasti tokius ekspertus, kurie ateitų į darbą – rengti egzaminų užduočių – išsimiegoję, pavalgę ir apsiskaitę.
Ką galima pagalvoti apie ekspertus, kurie pasiūlo temą apie dvarus lietuvių literatūroje? Kokius dvarus? Lazdynų Raganos ar Šatrijos Pelėdos? Įsivaizduojamus sadisto Čičinskio ar dainiaus Maironio, su gailesčiu, kad ten nebekalbama lietuviškai, paminėtus? Jei ir toliau taip – tuoj nebekalbės ir abiturientai. Medžiagos šiai temai plėtoti beveik nėra. O ta, kuri yra, ką čia slėpti, – nuobodybė. Tokie kūriniai kaip „Sename dvarelyje“ – valiai ugdyti. Arba atgrasyti nuo lietuvių literatūros. Visa tai sukryžminus, neblogai tinka atgrasyti nuo Lietuvos apskritai. Nes ne vienam abiturientui galėjo šauti į galvą šventvagiška mintis, ko verta šalis, kurios švietimo ministrė nėra gudresnė už penktoką, o gimtosios kalbos egzaminų temos – bukos.
Štai tema apie vyriškumo sampratą, remiantis Jurgio Kunčino kūryba. Žinia, J. Kunčino herojai savo vyriškumą kaišioja intensyviai, kur reikia ir kur nereikia. Galbūt todėl, kad niekada neišsipagirioja. Taip gyventi, žinoma, linksma, tačiau iš J. Kunčino vyriškumo modelio mokytis jau vėlu – šalyje plinta antialkoholinė propaganda, girtauti ir realizuoti girtas fantazijas kasmet bus vis sunkiau, gal net nebeįmanoma. J. Kunčinas labai plačiai užgriebia – per jo kūrinius galima pažvelgti į alkoholizmo, asocialumo, nesaugaus sekso, sovietmečio siaubo ir kitas temas. Beveik visas dorinio ugdymo kursas. Plius gyvoji istorija ir turininga kalba. Tačiau kam egzamino dieną įvairialypėje J. Kunčino kūryboje akcentuoti vyriškumą, kuris arba atvirkščias, arba toks, apie kokį kalbėti nesiverčia liežuvis? Siekiant šokiruoti jaunuomenę? Padidinti įtampą, tarsi jos dar trūktų?
Skaičiau interviu su Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos mokytoja, kuri minėjo, kad jos gabiausios, labiausiai literatūra besidominčios mokinės nepatraukė iki šimtukų. Net ta mokinė, kuri tris kartus buvo nuskynusi laurus respublikiniuose filologų konkursuose. Žinoma, devyniasdešimt keli balai – ne tragedija. Ir šiaip, pasirodo, būta šiemet atvejų, kad kažkas kažkur – o, stebukle! – gavo šimtukų iš gimtosios kalbos egzamino. Tokių būta kiek mažiau nei procentas nuo visų egzamino dalyvių.
Egzaminų rezultatai sufleruoja, kad anglų kalbą idealiai išmoksta keliolika kartų daugiau mokinių negu gimtąją. Kaip taip gali atsitikti, jei lietuvių kalbos pamokų būna kelis sykius daugiau nei anglų? Jei pagal programą lietuviškų knygų mokiniai perskaito nepalyginamai daugiau nei angliškų. Negi mažesnis informacijos kiekis užtikrina geresnius rezultatus? Gal viskas toje karalystėje kiaurai supuvę: temas paskubom paskutinę naktį sugalvoja egzaminų centro valytoja, o vertinimo kriterijus sukurpė koks nors socialistinio darbo didvyris, kurio autoriteto nuversti nuo sutręšusio nacionalinės pedagogikos kelmo nėra kam? Arba viskas taip sudėliota tyčia, kad dar daug metų jaunuolius po abitūros egzaminų net nupurtytų išgirdus žodžių junginį „lietuvių kalba ir literatūra“?
Užvis blogiausia tai, jei balaganas švietimo sistemoje ir gimtosios kalbos gebėjimų vertinime į jaunų žmonių pasąmonę įdiegia programą, kuri nuolat primena: nebandyk išsišokti, nes tu net gimtosios kalbos nerauki, nemoki samprotauti, dėstyti minčių, tačiau tai – ne bėda, nes aplink visų pakraipų specialistai neraukia, kaip ir ką specializuoti, žurnalistai neraukia, kas yra žurnalistika, ministrai tobulai neraukia savo srityse, premjeras – apskritai ne šio pasaulio dvaselė. Tiesa, yra išimčių – mažiau nei vienas procentas. Bet čia prasideda matematika, algebra, kurią šimtukui išmokom daugelis, bet kaip ją pritaikyti realybėje, trūksta fantazijos.
