Lietuvos populistams trūksta įtakos, jiems nepavyks pritraukti apčiuopiamos dalies rinkėjų ir užimti svarbiausių postų valstybėje. Tokią išvadą šiame numeryje pateikia žurnalas IQ, apskaičiavęs mūsų šalies politikų populizmo indeksą, taip pat nagrinėjantis priežastis, kodėl politikos užribyje buvę populistai dabar valdžios link braunasi ir JAV, ir daugelyje ES narių, tačiau praranda sekėjus Lietuvoje.
Šalyje padėtis atrodo rami. Populistinėmis laikytinos Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos artėjančiose kovose dėl Seimo grauš viena kitą. Kol kas nematyti ir tradiciškai prieš kiekvienus parlamento rinkimus iškylančių vienadienės šlovės judėjimų, kaip „Drąsos kelias“ prieš ketverius metus ar įvairaus ryškumo scenos žvaigždės su Arūnu Valinsku priešakyje dar anksčiau.
Pastaruoju metu visoje Europoje suvešėję marginalūs judėjimai užčiuopia jautriausius visuomenių sopulius. Ispanijoje ar Graikijoje populistai maitinami ekonomikos nuosmukio ir pasipriešinimo taupymo politikai, Lenkijoje, Slovakijoje ar Vengrijoje – nacionalizmo ir antieuropietiškų nuotaikų, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir net Skandinavijos šalyse – augančios neapykantos imigrantams ir pabėgėliams, ypač musulmonams. Nors populistai prisitaikydami prie savo auditorijų suranda skirtingų neapykantos taikinių, priežastys jiems iškilti visuomet tos pačios – gyventojus apimantis ekonominio ir kultūrinio nesaugumo jausmas. Tačiau tiek Rytų, tiek Vakarų Europos populistus vienija dar viena savybė – antieuropietiška retorika ir simpatijos (dažnai tiesiog nupirktos) Vladimiro Putino režimui.
Tai pirmas pavojaus signalas, kodėl populizmo kilimas Vakarų šalyse yra pavojingas Lietuvai. Antras – silpna mūsų pačių imuninė sistema, nes Lietuvoje populizmo sėkla seniai pasėta, tereikia palankių sąlygų jai sudygti. O dirvą, nors tai joms prilygsta mirties nuosprendžiui, purena būtent tradicinės partijos ir net šalies lyderiai.
2 proc. bendrojo vidaus produkto valstybės gynybai – puiki iliustracija. Didesnis krašto apsaugos finansavimas neturėjo daug šalininkų tuomet, kai Rusijos grėsmė nebuvo tokia akivaizdi. Dabar, kai saugumo tema yra viena aktualiausių, dosnumą kariuomenei demonstruoja ir tie, kurie anksčiau tai vadino beprasmiu pinigų švaistymu.
Prie darbiečių ir tvarkiečių panikos choro prieš ES kvietimą bent simboliškai prisidėti sprendžiant pabėgėlių krizę prisijungė ne vienas konservatorius, o šios partijos vadovybė arba tyliai linguoja į taktą, arba apsimeta negirdinti. Sveikam, bet, matyt, itin atsargiam protui siekiantis atstovauti Liberalų sąjūdis linkęs patylėti, kai nagrinėjamos ne itin patogios temos. Į krūmus liberalai dėjo ir tada, kai dešiniųjų pažiūrų piliečių atstovais apsimetantys konservatoriai spjovė į laisvosios rinkos principus ir vieningai su kairiąja dauguma balsavo už sovietinį ir Konstitucijai prieštaraujantį pieno supirkimo kainų reguliavimą.
Kažkada vienam socialdemokratų lyderių sukurtą politinį anekdotą, atrodo, jau galima pritaikyti daugeliui politikų – norint nupiešti Seimo narį, svarbiausia nepamiršti ištrinti jo stuburą. Vis dažniau atrodo, kad trintuku tektų perbraukti ir per galvą.
Dar vienas rimtas signalas yra itin menkas pasitikėjimas partijomis ir Seimu – kovo viduryje „Lietuvos ryto“ skelbtos „Vilmorus“ apklausos duomenimis, šias institucijas teigiamai vertino atitinkamai 8,7 ir 10 proc. apklaustųjų. Būtent pasitikėjimo politinėmis organizacijomis stoka buvo populizmo suvešėjimo pranašas kitose šalyse – tuo įsitikinome ne tik Graikijoje, kur konkurentus tiesiog sutriuškino kairioji „Syriza“, bet ir Ispanijoje, Prancūzijoje, iš dalies Jungtinėje Karalystėje ir trampomaniją išgyvenančiose JAV.
Kodėl tuomet taip nenutiko Lietuvoje? Yra keletas priežasčių. Didžiulis emigracijos srautas nuplovė per krizę grėsusį nedarbą ir socialines įtampas. Pabėgėliai ir terorizmas – kitų, ne šios šalies problemos. Tautinių mažumų klausimai irgi nepritraukia didelės auditorijos. Ekonomikos padėtis nėra prasta, galbūt prisideda ir lietuviškas charakteris problemas spręsti darbu ar apsukrumu, o ne daužant vitrinas gatvėse.
Vyrukai su antpečiais tampa nauja politine mada. Bet nesitikėkime panacėjos. Jau dabar turime iš jėgos žinybų pasitraukusių parlamentarų, tarp kurių sunkiai rasi ryškių ir sėkmingų politikų.
Tačiau Lietuva vis tiek nusisuka nuo tradicinių partijų ir ima melstis skverneliams, demonstruojantiems sunkiai derančias savybes – apolitiškumą ir aukštų politinių postų alkį. Vyrukai su antpečiais tampa nauja politine mada. Bet nesitikėkime panacėjos. Jau dabar turime iš jėgos žinybų pasitraukusių parlamentarų, tarp kurių sunkiai rasi ryškių ir sėkmingų politikų. Daugelį jų vienijantis bruožas yra skystos pažiūros ir gebėjimas prisitaikyti. Tai irgi populizmo forma. Tik ne gaivališko ir rėksmingo, bet pilko ir šliaužiančio.
