Vakarų lyderiai pasveikino Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną, sužinoję, kad pučas nepavyko. Skelbta, kad demokratiškai išrinkta valdžia atsilaikė prieš karinę jėgą. Tačiau vos po kelių dienų tie patys Vakarų politikai nuščiuvo išgirdę, kaip Turkijos lyderis šienauja perversmo organizatorius ar galimus įtariamuosius, rėmusius maištą. Vakarų žiniasklaida pranešė, kad apie 60 tūkst. kariškių, teisėjų, valstybės tarnautojų ir švietimo sistemos darbuotojų buvo suimti, atleisti arba prieš juos pradėti tyrimai. Visiems universitetų dėstytojams uždrausta išvykti iš šalies. Trims mėnesiams įvesta nepaprastoji padėtis ir pareikšta, kad Europos žmogaus teisių konvencija Turkijoje laikinai negalioja. Prabilta, kad gali būti grąžinta ir mirties bausmė. Kitaip tariant, šioje valstybėje visiškai nebeveikia žmogaus teisės ir žodžio laisvė.
Kaip reaguos JAV ir ES lyderiai į tokį akivaizdų buvusio partnerio posūkį į autoritarizmą? Kol kas reakcija labai vangi ir atsargi. Štai ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams Federica Mogherini tik pareiškė, kad žiniasklaidos, teisėjų ir akademikų suvaržymai „nepriimtini“, taip pat pridūrė, kad nė viena mirties bausmę taikanti šalis negali pretenduoti tapti ES nare.
Jei tai buvo grasinimas Turkijai, jis R. T. Erdoğanui nė motais. Iš tiesų šalis dar nuo 1999 m. yra kandidatė tapti ES nare. Tačiau per keletą dešimtmečių trukusias įvairias derybas valstybė tikriausiai suprato pagrindinį dalyką – jos narystė ES yra kaip morka, pakabinta triušiui priešais nosį, tarsi arti, bet niekada nepasiekiama. Todėl R. T. Erdoğanui visiškai vienodai, kad kas nors iš Bendrijos politikų jį bando išgąsdinti potencialios narystės ES netektimi. Kaip patyrė Turkijos prezidentas, su ES susitariama tada, kai jai pačiai ko nors labai prireikia. Pavyzdžiui, ilgai siektas bevizis režimas turkams buvo pažadėtas tuomet, kai ES vadovai sutiko bemaž su visomis šalies sąlygomis, kad tik ši sulaikytų pabėgėlius nuo tolimesnės kelionės į Europą. Tiesa, nors Turkijai bevizį režimą žadėta įvesti jau birželį, galiausiai nuspręsta, kad to negalima padaryti, nes ji neįvykdė įvairių sąlygų, susijusių su sienų kontrole ir kovos su terorizmu reguliavimu. Tad turkai ir toliau į ES žiūri kaip į nesibaigiančių pažadų šaltinį, o ne patikimą strateginę partnerę.
Kaip patyrė Turkijos prezidentas, su ES susitariama tada, kai jai pačiai ko nors labai prireikia.
Vis dėlto partnerių Turkijai šiuo metu reikia kaip niekada. Po masinių valymų R. T. Erdoğanas pažadėjo įlieti šviežio kraujo į kariuomenę. Tačiau realiai pastarieji sukrėtimai reiškia, jog šalies kariuomenė nukraujavo taip smarkiai, kad atsigaus nebent po kelerių metų ar net gero dešimtmečio. Ir visa tai tuo metu, kai Turkija realiai kariauja mažiausiai dviem frontais – su „Islamo valstybe“ ir kurdų sukilėliais. Jau iki pučo valstybės vadovams teko pripažinti, kad stokoja efektyvios žvalgybos Sirijoje ir ieško bet kokios įmanomos pagalbos. Negalėdami pasikliauti vis dvejojančiais amerikiečiais ir neryžtingais ES vadovais, turkai atsigręžė į Maskvą.
Šis, atrodytų, netikėtas R. T. Erdoğano posūkis ir partnerystės mezgimas su Rusija stebėtinai panašus į bemaž prieš du šimtus metų vykusį Osmanų ir Rusijos imperijų aljanso susitarimą „iš reikalo“. 1833 m. Rusija ir Osmanų imperija sudarė vadinamąją Karališkosios prieplaukos sutartį, pagal kurią rusai sutiko teikti karinę paramą Osmanų sultonui, susidūrusiam su grėsme iš pietų. Tuometis Osmanų sultono vasalas, Egipto princas, grasino nušluoti silpnėjančią Osmanų imperiją, jau buvo užėmęs Bagdado ir Alepo miestus, artėjo prie Stambulo. Osmanų imperija prašė britų ir prancūzų pagalbos, tačiau dėl šių vidaus problemų jokios paramos nesulaukė. Ją entuziastingai pasiūlė tik Rusijos imperatorius Nikolajus I, ir Osmanų sultonui teko sudaryti sutartį su šimtmečius grėsmę kėlusia šalimi. Mainais už karinę pagalbą prieš Egiptą osmanai pažadėjo uždaryti Dardanelų sąsiaurį bet kokiems karo laivams, vos gavę tokį rusų prašymą. Taip Rusija būtų užsitikrinusi Juodosios ir Viduržemio jūros sąsiaurių kontrolę – kaip tik dėl šio tikslo šimtmečius konfrontavo Rusija ir Osmanų imperija, vėliau Turkija. Vis dėlto po kurio laiko britai ir prancūzai atsikvošėjo – ėmė daryti didžiulį spaudimą sultonui, kad ši sutartis būtų nutraukta. Rusijos sėkmė buvo trumpalaikė, o jos nenumaldomas noras perimti Osmanų imperijos valdas galiausiai 1853 m. sukėlė Krymo karą, bet Rusija jį skaudžiai pralaimėjo.
Pastarieji Turkijos įvykiai, vedantys į atsiribojimą nuo Vakarų sąjungininkų ir draugystę su Vladimiru Putinu, taip pat yra paskatinti šalies vidaus problemų ir silpnėjimo. Galbūt tai bus tik laikinas nuklydimas nuo kelio. Tačiau Vakarai kol kas taip pat neturi stiprybės priversti Turkiją atsikvošėti.
