Pagirkime valdžią – ekonomikos problemoms spręsti ji ėmė dažniau pasitelkti mokslo žmones. Vyko debatai dėl mokesčių reformos, kurios projektą parengė Stasio Jakeliūno vadovaujama mokslininkų grupė (tiesa, projektas migloje), dabar turime prof. Tomo Davulio grupės pateiktą „naują socialinį modelį“. Valdžios intencijos suprantamos – mokslas teikia įrodytas ir invariantines (neturinčias alternatyvų) tiesas. Ir nors valdžiai reikia patarimų ne moksliniame ginče, o ieškant ekonomikos politikos sprendimų, teorija gali suteikti deramą sprendimų pamatą.
Tačiau kaip suderinti invariantines mokslo tiesas su neišvengiama galimų politikos sprendimų įvairove?
Bėda tai, kad vienareikšmiški mokslo teiginiai yra teisingi tik esant tam tikroms sąlygoms. Ekonominėje veikloje jų įvairovė neaprėpiama. Tik negailestingai abstrahuojantis įmanoma rasti dėsningumus ir jais remiantis skelbti veiklos gaires.
Štai ryškus pavyzdys: nuo pat 2008–2009 m. krizės pradžios tebesitęsia (ir niekad nebus išspręstas) ginčas tarp tų, kurie siūlo nuvėsusioje ekonomikoje iki galo įgyvendinti griežtą biudžeto politiką ir grąžinti (kad ūkis stabiliai imtų augti) viešuosius finansus į pusiausvyrą, ir tų, kurie siūlo elgtis priešingai – spausdinti pinigus ir pilti juos į ekonomiką, kad būtų pagyvinta vangi ūkinė apytaka ir skatinama kilti ekonomika, nes tai ateityje leis sutvarkyti ir valdžios finansus.
Galutinis sprendimas, kurį ekonomikos politikos variantą pasirinkti, priklausys nuo to, kaip tiksliai įvertinsime šalies ūkio padėtį pasauliniame kontekste. Vienokia politika tiks mažoms ir atviroms šalims, kurių ūkio raida visiškai priklauso nuo sėkmės pasaulio rinkose vyraujant rūsčiai konkurencijai, kitokia – valstybėms, kurių ekonomikos priklausomybė nuo pasaulio rinkų mažesnė ir kurioms pinigų gausinimas bei infliacija ne tokia grėsminga arba jos ją lengviau suvaldo.
Lygiai taip pat konkrečios sąlygos rodys, kaip derėtų spręsti darbo rinkos liberalizavimo problemą.
Poreikis didinti darbo rinkos lankstumą – neabejotinai pribrendęs reikalas. Pagal verslo sąlygas Lietuva iš 189 pasaulio šalių yra 24-a (Europoje – šešta), bet pagal santykius darbo rinkoje – 91 vietoje (iš 184).
Prisiminkime ir tai, kad Lietuva yra didelės pajamų nelygybės kraštas. Čia penktadalio labiausiai pasiturinčių žmonių pajamos (tenkančios vidutiniškai vienam gyventojui, atsižvelgiant į kainų lygį) yra 6,04 karto didesnės nei vienam asmeniui iš penktadalio skurdžiausių piliečių grupės. Šis rodiklis kur kas švelnesnis Lenkijoje – 4,87, Vengrijoje – 4,19, Čekijos Respublikoje – 3,4, Vokietijoje – 4,6, Prancūzijoje – 4,46.
Todėl aišku, kad naujo modelio siūloma nauda ir praradimai abiejose ginčo dalyvių stovyklose turi būti kruopščiai subalansuoti. To dabar nėra. Samdomiems darbuotojams siūlomas laisvesnis darbo režimas ir galimybė pasirinkti mažesnį, jei panorėtų, uždarbį negali prilygti verslui numatytai naudai. Samdyti ir atleisti darbuotojus bus paprasčiau, todėl pajamų ir pragyvenimo saugumas turi būti didinamas. Tačiau tokio žingsnio pasigendama.
Visuomenei nekyla abejonių dėl nesubalansuoto naujo modelio padarinių. „Lietuvos ryto“ portalo skaitytojai į klausimą „Ar palaikote ketvirtadienį (rugsėjo 10 d.) vykusį profsąjungų mitingą Vilniuje?“ didžiule dauguma, net 86 proc., atsakė teigiamai (64 proc. – be išlygų ir 22 proc. – kad palaikytų, bet profsąjungas įtaria nenuoširdumu).
Ar prisimenate, kada pastarąjį kartą kuri nors profsąjunga buvo surengusi streiką privataus kapitalo įmonėje?
Tie 22 proc., kurie palaikytų mitingą, jei profsąjungos tai darytų nuoširdžiai, buvo itin taiklūs. Organizatoriams, matyt, labiau rūpėjo, „kaip mes atrodysim televizijoje“, nei reikalavimų tikslumas ir turiningumas. Gal ir jie, kaip anksčiau policininkai, pasisamdė viešųjų ryšių bendrovę savo akcijai surežisuoti. Juk gyvenam hibridinių įvykių laikais.
Ar prisimenate, kada pastarąjį kartą kuri nors profsąjunga buvo surengusi streiką privataus kapitalo įmonėje? Neprisimenate. Streikų matėme: mokytojų, policininkų, viešojo transporto darbuotojų, gelbėtojų. Visi jie buvo prieš viešojo sektoriaus darbdavius (valstybę arba savivaldybes). Privačioms įmonėms ir bendrovėms rimtesnių pretenzijų profsąjungos tarsi ir neturėjo. Jei vis dėlto kai kas santykiuose su darbdaviais negerai – spausime Vyriausybę.
Tokį patį prioritetinio ar net išskirtinio bendravimo tik su Vyriausybe metodą naudoja ir verslo asociacijos. Jų santykiai su Seimu ir Vyriausybe – glaudūs ir gan meilingi, juose gausu tarpusavio supratimo ir noro ieškoti kompromisų. Ir retai kada išgirsime apie verslo ir darbuotojų asociacijų susitikimus, diskusijas.
Tai ir yra didžiausia mūsų darbo ir kapitalo santykių problema. Vyriausybei skiriamas pagrindinis vaidmuo ten, kur ji turėtų būti gerokai kuklesnė. Šitaip darbo rinka apveliama perteklinėmis taisyklėmis, todėl dalis jų nevykdoma ir tik skatina nepagarbą įstatymui.
Verslo ir samdomojo darbo sąlygų naujovės turi pereiti abiejų pusių derybas ir būti viešai išdiskutuotos plačios publikos. Kompromisinių, subalansuotų sutarimų paieška globalizacijos laikais – viena svarbiausių nacionalinės ekonomikos gyvybingumo sąlygų.
