Smaguriautojo kūnui tokia temperatūra akivaizdžiai per maža. Lietuvos vasaros oras, tris dienas per metus įkaitęs iki tokio karščio, – jau kone tautinė nelaimė. Meksikai ir net Pietų Kalifornijai – tai kasdienis dalykas, kurio nesudramatina net begalinis laistymo vandens stygius. Dabar vidudienis: nė debesėlio, skrybėlė ant akių, akiniai ant nosies, o Kauno rotušės bokšto šešėlis it koks neklystantis saulės laikrodis rodo „Agave“ restorano duris. Tiesą sakant, ne tik bokštas, ne tik reporterio nosis, bet ir mergina greta manęs ten veda.
Daugiau apie merginą – nė žodžio. O štai gilus meksikietiško restorano rūsys laukia dėmesio, ne mažesnio nei sąskaita, apie kurią tuoj išgirsite. Kai senojo Kauno pirkliai rentė šį namą, Kolumbas plaukiojo tarp dviejų pasaulių, o būsimai Meksikai dar ieškota pavadinimo. Tuomet niekas nemokėjo iš agavos virti tekilos. Taupydamas eilutes galiu tik tiek pasakyti: rūsio vidus derino banalią senovę su džiaugsmingais meksikietiškais puošmenimis, patvirtindamas seną mano mintį, kad lietuvių restoranų daiktai, įranga ir dizainas besąlygiškai yra aukščiausios kokybės. Valgiaraštyje nurodytos kainos buvo skirtos tam, kad šią prielaidą patvirtintų, – jos didesnės nei Meksikoj įprasta.
Pradėkime nuo vienos taurės „Margaritos“ (5,8 euro) su dviem šiaudeliais pramogaujančiai porai. Didelė kruopščiai paruošta taurė druskos kristalais aplipusiais kraštais išdidžiai gundė klasišku gėrimu. Mano gomuriui truputėlį stigo tekilos ir kelių lašų „Triple sec“, tačiau gaivus delikatumas labai tiko vidudieniui ir dar kai kam prie mano stalo. Aukštas juoda su balta apranga vilkintis padavėjas laisvai ir su giliu įsitikinimu komentavo meksikietiškas skonybes, be rašto (ir kaip vėliau išaiškėjo – su lemtingomis klaidomis) priėmė mūsų užsakymus. Pripratusiems prie demokratiškos meksikiečių virtuvės reikėjo pasistengti nenustebti, kad čia ant stalo ne tik nėra degančio padažo su tacos, o meniu – to, kas per amžius gelbėjo pusiaujo Ameriką, – labai riebios pupų košės. Restorane „Agave“ visa tai nukošta pretenzingu europietiškos aukštos virtuvės samčiu.
Kūno temperatūra ir akys pirmiausia prašėsi „Guacamole con tatapos“: po akimirkos sodri, šalta, gaivinanti ir budinanti avokadų, pomidorų, kalendrų, žaliųjų citrinų sulčių tyrė (4,63 euro) ir kesadilija „Agave“ su smulkinta vištiena (5,21 euro) ant mūsų stalo. Iš recenzavimo reikalo dar užsisakiau „Chilli con carne“ (7,24 euro). Nenusivyliau. Sriuba buvo subtili europietiška versija to, kas dažniausiai atima žadą ir verčia ieškoti šalto vandens. Arba jautrios sielos ugniagesių. Visai tas pats santykis su liaudiškais prototipais kaip ir klasikinės „Margaritos“ atveju. Purūs jautienos gabaliukai, pupelės ir kukurūzai kantriai krosnies liepsnas atlaikiusių svogūnų, česnakų, raudonėlio, šokolodo ir „Mezcal de la casa“ skonių lydinyje. Be priekaištų.
