Dešimtmetį Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui vadovaujantis rašytojas Markas Zingeris, regis, taip ir nesusitaikė su kai kuriais šio biurokratinio darbo aspektais. Tačiau Viktorijai Vitkauskaitei jis tampa pavydėtinu vedliu tiek po ekspozicijų sales, tiek po XX a. istoriją.
Jau pirmąją susitikimo minutę M. Zingeris ištaria frazę, kuri niekais paverčia dalį iš anksto parengtų klausimų ir tuo savaip pradžiugina jų autorę: sugriuvus trapiam įsivaizduoto pokalbio karkasui, tenka atsiduoti improvizacijai ir leistis į kelionę paskui pašnekovo erudiciją. Profesionalaus meno nereikėtų vertinti pirmiausia pagal etninę kilmę, tai primityvoka, – sako muziejaus direktorius, ir tampa aišku, kad kalbėdami apie litvakų meną jo geneologinį medį nagrinėsime mažiausiai.
Tačiau Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus yra ne tik meno kūrinių laikymo vieta. Tolerancijos centre – viename jo padalinių, po kurį ir sukame ratus su M. Zingeriu, – saugomos ir autentiškos Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero detalės (viskas, kas liko iš svarbiausios Lietuvos žydams šventovės), ir holokausto aukų atminimui skirta ekspozicija, iš liudijimų nuaudusi lankytojus sukrečiančią patirtį. Įkūnytos pastangos išsaugoti atminimą ir su atėjusiaisiais kalbėti ne faktais ir skaičiais, bet tikrų žmonių balsais ir jų istorijomis.
Pašnekovas sako, kad tokio muziejaus idėja jam ir jo broliui Emanueliui kilo dar Michailo Gorbačiovo laikais. Vilniaus žydų muziejus veikė kone prieš šimtmetį, tačiau Josifo Stalino nurodymu buvo uždarytas. Sumanymo jį atkurti finišas pasiektas 1997 m., tada buvusiame žydų teatro pastate atidaryta įstaiga gavo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus vardą. Pirmasis direktorius buvo E. Zingeris, tačiau vėliau, jam tapus Seimo nariu, teko skelbti naują konkursą eiti tas pareigas. Rašytojas apie šį savo biografijos posūkį, įvykusį prieš dešimt metų, kalba aštriai: „Niekada neičiau dirbti valdiško darbo, bet taip susiklostė. Pamenu, konkurse, be manęs, dalyvavo dar keli pretendentai. Bet Prudnikovas (tuometis kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas – red. past.) pasakė, kad iš 100 galimų taškų aš surinkau 115. Mano ambicija buvo laimėti tą konkursą, ir aš savo pasiekiau. Bet tai – tik mano ego, ir vertinu jį atsargiai. Ten, kur aš visas, kur esu pats sau nenuspėjamas, yra menai, bet jiems reikia visai kito gyvenimo būdo.“
