Trys viešnagės valandos pas skulptorių ir tapytoją Aloyzą Smilingį bei jo žmoną Gražiną Viktorijai Vitkauskaitei prabėgo kaip akimirka. Kitaip tikriausiai ir negali būti namuose, kuriuose ir interjero elementus, ir meno kūrinius lydi išskirtinės istorijos.
Prieš įžengdami į Smilingių šeimos namus šiek tiek užtrunkame kieme, kur šnekučiuodamiesi apžiūrime harmoningus A. Smilingio skulptūrų ir preciziškai suformuotų augalų derinius. Žalia veja ir kruopščiai nugenėta spygliuočių siena – geriausias fonas atsiskleisti menininko skulptūroms, tarp kurių – ir 1991 m. sukurta Sąjūdžiui skirta „Tyli slinktis“, anksčiau eksponuota Europos parke. Abu šeimininkai teigia kiemo puoselėjimo nesureikšminantys. „Tačiau yra skirtumas, kur eksponuojami darbai. Netvarkingoje aplinkoje, ten, kur žolė iki kelių, skulptūra atrodytų visai kitaip“, – sako A. Smilingis.
Gyvenamoji ir kūrybinė aplinka menininkui visada buvo svarbi. Dar sovietmečiu A. Smilingis dirbtuves buvo įsirengęs unikalioje vietoje – Molėtų rajone esančioje dvarininkų koplyčioje. Čia jis kūrė ir gyveno beveik tris dešimtmečius, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę išsikėlė. „Atkūrus nuosavybės teises koplyčia buvo grąžinta paveldėtojams. Be to, aš negalėjau dirbti po kryžiumi“, – sako A. Smilingis. Jaunesnės kartos atstovams šis dailininko gyvenimo ir kūrybos etapas girdėtas nebent iš pasakojimų. Pasiklausiusi jų kažkodėl įsivaizdavau ankštą ir tamsią patalpą. Tačiau nuotraukos iš menininko archyvo priverčia aiktelėti. A. Smilingio pastangomis sutvarkyta rotondinė koplyčia, anksčiau sulaukdavusi nepageidaujamo niokotojų dėmesio, atrodė vienodai giliai įkvėpusi ir šventovės, ir meno galerijos oro. Balta dviejų aukštų erdvė kone nuo grindų iki lubų nukabinėta A. Smilingio paveikslais, virš kurių sklendžia kupolo skliautas ir palei visą jo perimetrą įrengti langai: pro juos nuo ryto iki vakaro po koplyčią sklisdavo dienos šviesa.
Iš šios erdvės menininkas persikraustė į Vilniaus senamiestį. Naujais namais tapęs butas, virš kurio mansardoje įsirengė studiją, atrodė, liks visam laikui. „Net ir negalvojome kraustytis kitur – atrodė, kur geriau rasi? Būdavo, iš namų dirbdamas neišeinu ir dvi savaites. Kai jau pagaliau išsiruošdavau ir išeidavau į Pilies ar Didžiąją gatvę, už grindinio kliūdavo kojos“, – juokiasi A. Smilingis.
