Žymus meno kritikas ir parodų kuratorius Nicolas Bourriaud įsitikinęs, kad šiuolaikinis menas nebegalėtų taip vadintis, jei būtų galima nuspėti jo ateitį. Ieva Rekštytė vis tiek mėgina sužinoti, ką pamatysime šių metų rudenį, kai vyks prancūzo kuruojama Kauno bienalė.
Jūsų tapimas Kauno bienalės kuratoriumi daugelį maloniai nustebino. Paklausiu tiesmukai, kodėl sutikote imtis šio palyginti su kitais jūsų projektais nedidelio masto renginio?
– Kai Virginija (Kauno bienalės direktorė V. Vitkienė – IQ past.) man paaiškino, kokia Kauno bienalės esmė ir tikslai, mane sudomino tai, kad ji buvo pasiryžusi šiek tiek transformuoti šį renginį. Tai iššūkis, o man jie patinka. Be to, kaip tik neseniai baigiau kuruoti bienalę Taipėjuje, Taivane. Tai buvo milžiniška paroda, kurioje dalyvavo 52 menininkai. Man džiugu, kad šįsyk turiu galimybę dirbti mažesnėje erdvėje, su mažiau menininkų (manau, jų bus 15–20), bet labiau susitelkus į temą. Darbas su mažiau kūrėjų bus asmeniškesnis, preciziškesnis.
Savo knygoje „Postprodukcija“ teigiate, kad meno istorija – ne bagažas, o įrankių dėžė. Atsispirdama nuo šios metaforos, norėčiau paklausti, kokie pagrindiniai jūsų įrankiai imantis dominančių temų ir naujo projekto?
