Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas, savo kaip profesionalo kūrybos pradžioje užfiksavęs „Ratą“, nenutuokė, kad jis suksis iki pat šios dienos ir taps populiariausia jo fotografija. Ieva Rekštytė žymisi penkiasdešimtmetės nuotraukos istoriją.
Išlipusi Kauno autobusų stotyje ir skuosdama prie manęs laukiančio automobilio, vos neišverčiu ant žemės pastatytos pintinės, kurioje pūpso skaisčiai geltoni moliūgai. Jos savininkė dar spėja pavymui riktelėti, kad nelėkčiau kaip be galvos, ir tuoj pat užmezga diskusiją su autobuso laukiančia moteriške apie šiais laikais nuolat skubantį jaunimą. Nuostabu, pagalvoju, kaip bendras požiūris gali greitai suvesti du nepažįstamus žmones.
Į šią man ne itin mielą Kauno vietą šiandien dar teks grįžti. Laimė, ne fiziškai. Macijauskų namuose Pievų gatvėje, į kuriuos ir išsiruošiau, pokalbis su pašnekovu neišvengiamai atves į autobusų stotį, kur užfiksuota ši dešinėje jūsų matoma fotografija. Prieš susitikimą vaizduotė pamėtėja asociacijų tarp nuotraukos ir mano šiandienės patirties: apie kartų susidūrimą bei prasilenkimą. Kas žino, gal tos smalsios vaiko akys prieš kelias akimirkas stebeilijo į pakumpusį vyriškį, ant pečių nešantį ką tik nusipirktą ratą. O gal į tą – ritinamą kita ranka. Gal net audė mintį jį nugvelbti, paliesti ar spėliojo, kam jis bus reikalingas.
Šias interpretacijas vėliau papasakoju nuotraukos autoriui ir jam jos pasirodo visai pagrįstos. „Fotografijos simbolizmas dažniausiai atsiranda iš intuicijos, kaip ir ši scena. Aš pirmiausia įžvelgiau jos formą, o simboliai – besikeičiančių kartų, besisukančio it ratas gyvenimo, nueinančio senio ir ateinančio vaiko – man susidėliojo vėliau“, – sako A. Macijauskas. 1965 m., kai užfiksuotas „Ratas“, menininkas su keliais kitais bičiuliais, kaip įpratęs, vaikščiojo po miestą su fotokameromis ir, pašnekovo žodžiais tariant, ieškojo įdomių formų. „Darėme montažus, plėšėme, karpėme ir dėliojome fotografijas. Norėjome daryti kitaip nei kiti“, – modernistinę to meto Kauno kūrėjų pakraipą apibūdina kūrėjas.
