Labai tikėtina, kad pasaulyje viskas jau įamžinta nuotraukose. Kas tada lieka fotografijos menui? Būti ne baigtiniu kūriniu, o priemone kalbėti. Taip tvirtina jaunoji lietuvių fotografų karta.
Pašnekesys telefonu su fotografu Algimantu Kunčiumi turėjo suktis apie naują edukacinę programą, kuri rengiama jo retrospektyvinės parodos Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) kontekste. Tačiau mano pašnekovas buvo ką tik susidūręs su jį nuliūdinusiu įvykiu ir pasidavė poreikiui apie jį papasakoti.
Tądien, po interviu su vienu leidiniu, buvo sutarta, kad jo fotografas užfiksuos menininką galerijos erdvėse. Kaip tik tuo metu jose zujo vaikų ekskursija, ir A. Kunčius nudžiugęs pasiūlė įsiamžinti su mažaisiais parodos lankytojais. Tačiau ši idėja sužavėjo tik patį jos autorių. „Fotografas nustebęs pasakė, kad negali to padaryti, – fotografuoti vaikus be tėvų sutikimo draudžiama. Aš šį faktą žinojau, bet pirmą sykį susidūriau su juo iš taip arti ir susimąsčiau: kas gi čia blogo? Ar parodoje besilankantys vaikai yra koks nors tabu? Fotografija daug praras, jei joje nebematysime vaikų atvaizdų“, – priblokštas kalbėjo A. Kunčius.
Šią istoriją jis papasakojo ne tik man, bet ir savo parodos NDG kuratorei Ievai Mazūraitei-Novickienei. Ji kantriai išklausė fotografą, tačiau paskui man prisipažino, kad pati šios situacijos aštrumo neįžvelgė. „Reikia suprasti ir kitą pusę, – mano ji. – Vaiko apsaugos įstatymas ne iš piršto laužtas, o fotografija niekada nebuvo nekaltas įrankis. Dažnai net nesusimąstome, kad vaizdai mums gali kelti grėsmę. Kita vertus, kiek gi galima fotografuoti vaikus. Nuo to, kad dar sykį juos užfiksuosi, pasaulis neapsivers. Tačiau suprantu, jog A. Kunčiui tai buvo nemaloni patirtis, jis nepratęs būti suvaržytas šiuo klausimu.“
