Šiuolaikinio miestiečio piniginėje pūpso pluoštas įvairių nuolaidų ar narystės kortelių, tačiau kiek iš jų – kultūros įstaigų ištikimybės liudijimai? Ir ar apskritai verta tokių turėti?
Devintojo dešimtmečio pabaigos italų kino juosta „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ pradeda pasakojimą nuo aštuonmečio berniūkščio Salvatorės, kuris pro mažą operatorinės langelį kasdien gali matyti visus kino teatre rodomus filmus. Jis asistuoja čia dirbančiam mechanikui Alfredui, ir berniuko širdyje stiprėja visą gyvenimą truksianti meilė kinui. Nedidelio Sicilijos miestelio kino teatro lankytojams filmai sukelia daugiau emocijų nei jų pačių gyvenimai: žiūrovai aikčioja nuo įtampos, lieja ašaras, kai herojams nesiseka, ir griausmingai ploja, kai nusišypso sėkmė. Šioje provincijoje „Paradiso“ vaidmuo jos gyventojams visiškai pateisina savo pavadinimą (it. paradiso – rojus) ir yra konkurencijos neturinti susibūrimų bei prasiblaškymo po sunkių darbų erdvė.
Šiandien reta kuri meno įstaiga gali pasigirti tokia beatodairiška lankytojų ištikimybe. Vis dėlto kai kurioms galerijoms, muziejams ar teatrams pavyksta išlaikyti kultūros prioriteto poziciją ir virsti laisvalaikio ritualu. Tarkime, Nacionalinei galerijai Londone. Metus ši ir taip lankytojų nestokojanti įstaiga dėliojo naujos narystės schemą, o jos pristatymo pernai su nekantrumu laukė daugybė šios meno šventovės gerbėjų. Galerijos direktorius Nicholas Penny pripažino, kad darbas pareikalavo „didžiulio rinkos tyrimo“: buvo peržvelgti įvairūs lojalumo programų scenarijai ir vis dėlto pasilikta prie nuomonės, kad į metinę 50 svarų sterlingų kainuojančią narystę bus įtrauktas nemokamas visų parodų lankymas, elektroninis žurnalas ir kvietimai į renginius. Be to, ši programa kainuos šiek kiek pigiau nei kitose Londono meno erdvėse: Viktorijos ir Alberto muziejuje ji atsieina 64 svarus, „Tate Modern“ – 62, o Britų muziejuje – 60 svarų.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis lietuvis dailininkas Ray Bartkus IQ pasakojo, kad lankydamasis Niujorko kultūros įstaigose jis taip pat nepraleidžia šanso pasinaudoti lojalumo privilegijomis. Šiuo metu jis turi įsigijęs Bruklino muzikos akademijos narystės kortelę, su kuria gali žiūrėti filmus, įsigyti bilietus į spektaklius bei koncertus pigiau ir dar jiems prieš pasirodant prekyboje. „Į muziejus dažniausiai einu, kai jie paskelbia nemokamo įėjimo valandas, – savo kaip meno gerbėjo įpročiais dalijosi R. Bartkus. – O jas skelbia visi muziejai.“
