Toskanoje įsikūrusi Dalia Smagurauskaitė surado keistą hobį – „kolekcionuoti“ menininkų, mokslininkų ar kitų istorinių įžymybių gimtuosius namus.
Vieni jų stovi didžiųjų regiono miestų centruose, kiti slepiasi gilioje Toskanos campagna (itališkas campagna geriau negu lietuviškas kaimas atskleidžia vietos esmę – pagarbiu atstumu vienas nuo kito ant kalvų stovi akmeniniai namai ir vienišos koplyčios, auga vynuogės ir alyvmedžiai). Iki Michelangelo Buonarroti gimtavietės pavadinimu Caprese Michelangelo automobiliu iš Florencijos kažkada važiavau maždaug dvi valandas vingiuotais siaurais keliais, o Giotto di Bondone namus ne taip toli nuo Florencijos radau visiškai atsitiktinai, tiesiog pasiklydusi in campagna. Galėčiau vardinti ilgai ir nuobodžiai, tačiau turbūt jau supratote – terpė hobiui tikrai palanki, nieko čia nepridursi.
Pastaraisiais metais papildžiau savo pomėgį nauja „šaka“ – rašytojų, kuriuos beprotiškai traukė Florencija, namais. Anglai ir amerikiečiai kelis praėjusius amžius čia plūste plūdo, tad namai nusagstyti atminimo lentelėmis: „Čia tais ir tais metais gyveno / kūrė / mirė žymus rašytojas…“ Istorikai teigia, kad XIX ir XX a. Florencijoje ir jos apylinkėse gyveno apie trisdešimt tūkstančių anglakalbių, įsikūrusių beveik uždarose kolonijose. Kur dar vokiečiai, rusai ir kiti užsieniečiai. Daugumą jų čia atviliojo klimatas (drįstu manyti, kad orais jie likdavo didžiai nusivylę), grožis ir meno lobynai (sunku ginčytis), nebrangus pragyvenimas (dabar jie tikrai nustebtų), beveik už dyką dirbantys tarnai ir puiki kompanija. Tiesa, būdavo ir tokių, kurie Florencijoje tiesiog slėpdavosi, ypač po Oscaro Wilde’o teismo procesų ir įkalinimo.
Visiems šiems namams ir viloms Florencijoje ir jos apylinkėse aplankyti reikia ne vienos dienos, o jei išsiruoštumėte į pašonėje kybantį Fiesole miestelį – dar daugiau. Tačiau net ir paskyrę tam vos vieną ilgą pusdienį galite pamatyti šį tą įdomaus. Svarbu nepamiršti patogių batų ir ištvermės. Jos prireiks pasibaisėtinai nelygiems Florencijos grindiniams įveikti. Tačiau svarbiausia – kantrybė: kai kuriomis gatvėmis sunkiai prasibrausite dėl turistų antplūdžio, o ieškodami namų numerių galite išprotėti. Mieste pastatai žymimi dviem skirtingomis numeracijomis: juodais skaičiais – gyvenamieji namai, raudonais arba raide R – komercinės patalpos. Tai reiškia, kad toje pačioje gatvėje egzistuoja dvi numerių sekos ir po du vienodus, tačiau skirtingų spalvų numerius (pavyzdžiui, 37 juodas ir 15 raudonas), kurie dažnai atsiduria ant tų pačių durų… Išmoninga, ar ne? Bet čia jau nuklydau į gyvenimo renesanso sostinėje subtilybes.
