Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos penktą kartą surengtame simpoziume „Inter-formatas“ įvairiais rakursais kalbėta apie laiką. Renginio dalyviai pasakoja apie savo santykį su juo, jau išmoktas pamokas ir Nidoje įgytas naujas patirtis.
Julijonas Urbonas, šiuolaikinio meno kūrėjas
Kiekvienam trūksta laiko. Tačiau viską įmanoma padaryti laiku, jei tik įvertinsi savo galimybes, išteklius, įgūdžius ir pagal tai pasirinksi tokias užduotis, kurias sugebėsi įvykdyti. Daugelis žmonių prisiima per daug darbų ir pervertina savo galimybes. Aišku, daug kas priklauso nuo profesijos. Kai dirbi skirtingose srityse ir nuolat susiduri su naujovėmis, labai sunku numatyti visus darbelius, darbeliūkščius ir subdarbelius, kurie gali iškilti pakeliui. Galų gale tenka pripažinti, kad laiko nebeliko, ir plušėti 14–16 valandų per parą… Bet gali darbus deleguoti ar išmokti sakyti „ne“. Pastarasis dalykas man kol kas sudėtingiausias. Būtų buvę protinga atsisakyti dalyvauti ir šiame simpoziume, nes būtent dabar tikrai neturiu laiko: rengiu penkias parodas skirtingose šalyse, o joms reikia specialių įrenginių. Pavyzdžiui, vienai parodai bus gaminamos grindys, kurios kyla į viršų taip, kad žmogus to nepajunta. Pakilusios apie dešimt centimetrų jos krinta žemyn, ir parodos lankytojas pajunta epizodišką nesvarumo būseną.
Kita vertus, sunku suprasti, kas yra laikas, kai nugrimzti į labai malonų darbą. Net jo vadyba, kurią stengeisi įvaldyti ir manei, kad ji universali, tokiu atveju pasirodo visiškai netinkama. Tada lieka vienintelis metodas – improvizacija. Improvizuoji ir žiūri, kaip geriausiai išeina, šį tą priimi, šį tą atmeti ir taip stumiesi pirmyn.
