Restoranas gali būti ir senas, svarbu, kad pašnekovės naujos, pajuokavau pats sau mintyse, ir visi trys pradėjome skaitinėti labai skoningai atspausdintus restorano „Lokys“ valgiaraščio lapus.
1972 m. senamiestyje įsitvirtinęs restoranas buvo vieta, kurią susijaudinę vilniečiai stengdavosi rodyti iš Amerikos retsykiais atvykstantiems giminaičiams. Tada girdėdavosi kitų vietų pavadinimai, ypač sunkiai lankomame Kaune klestėjusi „Gildija“. Būtinai turėjo būti senovinis namas ir pritemdyti rūsiai. Ir būtinai būdavo rusų arba kitų, kalbančių ta sunkiai suprantama kalba. Bet be lankytojų, sudarančių gyvą užeigos sceneriją, svarbu ir valgiai.
Čia ir dabar buvo aišku, kad virtuvė pretenduoja į senąją Lietuvos aukštesniojo sluoksnio tradiciją, kurioje žvėriena visados vaidino svarbiausią vaidmenį. Tai buvo ir liko kraštas, kuriame liūtai negyveno, bet visa kita laukai ir miškai turėjo. Anksčiau buvo mažiau saugotojų, daugiau medžiotojų. Dabar priešingai. Ką ragausime? Pasakysiu iš karto, kad dailininkė užsisakė putpelę (11,3 euro), muzikinio skonio bendrininkė paklausė padavėjos rekomendacijos ir paėmė stirnienos su medaus ir vyno padažu, taip pat spanguolėmis (18,83), o aš it koks vyriško mito sargas griebiausi šerno už 15,93 euro: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pamėgtas kepsnys su saldžiomis kriaušėmis ir bruknėmis.
Pasakiau merginoms, kad jei virėja žino Gedimino valgių receptus, ji turėtų dirbti Valdovų rūmuose ir dar eiti aukštas pareigas. Merginos buvo tolerantiškesnės: reikia suprasti virtuvės šypseną ir nežiūrėti taip rimtai. Pritariau abiem. Ypač paragavęs itin rekomenduotos stirnienos. Dievaži, tokios skanios mėsos neatmenu, kada ragavau, nors mano receptorius galėjo sužadinti ir nuostabios juodos patiekalo savininkės akys. Iš tolo ramino vargana putpelė kitoje lėkštėje. Ji buvo daugiau penas akims, ypač stebint, kaip man į dukras tinkanti mergina su tuo paukštyčiu elgėsi. Skonis – ne stebuklas, bet meninis įtaigumas neabejotinas.
