Parodos svarbiausiose pasaulio galerijose, prestižinis Calderio apdovanojimas, Nacionalinė kultūros ir meno premija, atstovavimas Lietuvai Venecijos bienalėje. Žinant, kad tai tik grybšnis Žilvino Kempino pasiekimų, jis pribloškia sakydamas – nesu savęs atskleidęs menininkas. Po to, kai prasilenkia Vilniuje ir Niujorke, Ieva Rekštytė pagaliau gauna progą pasikalbėti ne tik apie dideles žemaičio ambicijas.
– Kaip galėtumėte apibūdinti praėjusius metus? Ką įdomiausio nuveikėte ir patyrėte?
– Lyg ir nemažai visko įvyko, bet nepasakyčiau, kad šie metai man buvo įtempti ar sunkūs. Vis dėlto dabar, atsigręžęs atgal, nustebau, jog teko lankytis net dešimtyje šalių: Meksikoje, Belgijoje, du kartus Lietuvoje ir Liuksemburge, Anglijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Islandijoje, Vengrijoje ir Graikijoje. Vardijant stipriausius įspūdžius reikėtų pradėti nuo kelionės į Meksikos dykumą sausio mėnesį. Rengiau parodą Meksiko mieste ir paprašiau kuratorių, kad nuvežtų į dykumą. Kelionė buvo įsimintina ir truputį pavojinga…
Kitas stiprus įspūdis buvo per atidarymą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Niekada neteko matyti tiek pažįstamų (ir sunkiai atpažįstamų) veidų vienoje erdvėje, vienu metu. Labai keistas ir geras jausmas, lyg sapnas. Grįžęs į Niujorką instaliavau naują darbą Sokrato skulptūrų parke. Procesą lydėjo malonus eksperimento jaudulys, nes tokio dydžio kūrinio net tik aš niekada ankščiau nebuvau instaliavęs, bet ir pačiam skulptūrų parkui tai buvo didžiausias projektas per visą jo 28 metų istoriją. Vėliau – įsimintina kelionė į Italijos Alpes dviračiu. Tokiam lygumų žemaičiui kaip aš ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai sunku minti įkalniui, kai kalnas nesibaigia tris ar keturias valandas. Mane į šią avantiūrą įtraukė Jeano Tinguely muziejaus Bazelyje direktorius Rolandas Wetzelis, mat jis yra toks pat dviračių entuziastas, kaip ir aš, tik daug daugiau kilometrų nuvažiavęs kalnuose. Mums nepaprastai patiko ta kelionė, tikiuosi vėl važiuoti ten kitais metais. Ryškių įspūdžių patyriau ir Islandijoje, kur buvau pakviestas į trijų savaičių rezidenciją ir neturėjau jokių kūrybinių įsipareigojimų. Atvažiavau su šeima, atsigabenau savo kalnų dviratį ir juo išmaišiau visas apylinkes, sunkiai išvažiuojamus kelius ir keliukus. Iš tų pasivažinėjimų atmintyje liko neužmirštamas gamtos grožis, nepaprastai stiprus patyrimas.
