Saulė. Karštis. Dehidratacija. Lietus. Šaltis. Išsunkiančios įkalnės. Nesibaigiantys kilometrai, vienas po kito, vienas po kito. Poilsis komandos draugo rato užuovėjoje. Vilius Mackonis dalijasi svajonių atostogų emocijomis.
Planavome tiesiog keliauti plento dviračiais po Prancūziją, paieškoti ankstesnių metų „Tour de France“ (TDF) maršrutų ir jais važiuoti. Tačiau taip sutapo, kad būtent tuo metu vyko 2014-ųjų varžybos. Ir kaip tik mūsų pasirinktoje Prancūzijos dalyje. Tad asmeninis TDF buvo pagardintas tikrų lenktynių įspūdžiais.
Ko tam reikėjo? Pigių skrydžių oro linijų bendrovės bilieto man ir dviračiui; treniruotis (iki tol jau buvau įveikęs daugiau kaip 3000 km); psichologiškai pasirengti ilgiems atstumams, lietui ir papildomam kuprinės svoriui ant nugaros; ryžto sveikai maitintis ir anksti eiti miegoti; spartietiško požiūrio (į kelionę daiktų pasiimama minimaliai, pusė bagažo – dviračio reikmenys: tepalai, atsarginės kameros ir padangos, suslėgto anglies dioksido balionėliai ir kt.); komandos draugo, su kuriuo galėtum pabendrauti, išlenkti bokalą labai nakčiai, kuris pasaugotų dviratį prie prekybos centro ir už kurio galėtum pasislėpti nuo priešpriešinio vėjo.
Liepos 3 d. Bovė–Ruanas–Trouville le Haule. Atskridome vakar, išsipakavome, susirinkome dviračius. Šiandien liko tik pripūsti padangas. Važiuosime 142 km, planuojame įveikti per 6–7 valandas. Per daug optimistiškai maniau, kad kuprinė svers 10 kilogramų. Ji tikriausiai dvigubai sunkesnė. Vis dėlto vos išmynus užvaldo euforija. Kraštovaizdis puikus – kalvelės, gražūs namukai. Bet karšta, daugiau kaip 35 laipsniai. Jau 40-ame kilometre pradeda justis nuovargis. Jėgų mažėja, tempas lėtėja. Įkalnės žudo – kitaip nei trumputės Lietuvos kalvos, jos čia ilgos ilgos. Ir vis statesnės.
