Į Tarptautinę Milano dizaino trienalę atstovauti Lietuvai Julijonas Urbonas išvyko mikroautobusu. Jame sukrauta instaliacija „Airtime“ Milane virs 70 kv. metrų ploto kylančia platforma, kuri, pasiekusi apie 30 centimetrų, kris žemyn ir privers ant jos vaikščiojančius parodos lankytojus patirti nesvarumo būseną. Kada gravitacija tampa menu, domėjosi žurnalistė Ieva Rekštytė.
– Jūsų kūrybinis dėmesys nesvarumo būsenai, levitacijai ir t. t. išliko nuo vaikystės, kai daug laiko leisdavote Klaipėdos atrakcionų parke, vadovaujamame jūsų tėvo, o vėliau parko direktoriumi tapote pats. Kaip ši neįprasta patirtis virto kūrybos pagrindu?
– Mano tėvas gana skeptiškai vertino darželius – šie jam atrodė tarsi sovietinės indoktrinacijos stovyklos, todėl mane ir sesutę visuomet imdavo kartu į parką, kur mus atrakcionų operatoriai, inžinieriai ir administratoriai. Tik vėliau suvokiau, kad tų atrakcionų iš tikrųjų nelabai mėgau. Jie buvo labiau orientuoti į sovietinę propagandą nei į smagumą ir man kėlė arba nuobodulį, arba siaubą (lengvai apsiverkdavau, mane supykindavo ar imdavau šaukti).
Ši specifinė vaikystė paskatino mane domėtis atrakcionų reiškiniu. Šiaurės Amerikoje jis itin stiprus. Iš esmės kodėl ten žmonės eina – pasikankinti? Be šio klausimo, man buvo įdomūs ir kiti. Jaučiau, kad atrakcionuose yra potencialas, kurio neturi menas: jie supurto, pravirkdo, supykina ir taip sužavi. Pamaniau, jog būtų galima tai išplėtoti ir sukurti tokį meno žanrą, kuris įtrauktų žmogų visais įmanomais būdais ar, tikrąja šio žodžio prasme, visais viduriais. Pastaruosius aštuonerius metus ieškau būdų, kaip pačias įvairiausias sritis, pavyzdžiui, šokį, kinetinį meną ar kosmoso mediciną, susieti su atrakcionais ir juos padaryti vertus meno vardo. Norėjau jiems suteikti daugiau nei labai ribotų maskuliniškų patirčių, kurios siejamos tik su greičiu ar aukščiu ir nepasiūlo nieko subtilaus, kuo pasižymi, tarkime, šokis.
