Dailininko Prano Domšaičio paroda Kaune kviečia plačiau pažvelgti į Lietuvos dailės istoriją.
Dar niekada išeivijos menininko P. Domšaičio (1880–1965 m.) kūrybos palikimas nebuvo taip įtikinamai profesionaliai ir pagarbiai parodytas žiūrovams, kaip M. Žilinsko dailės galerijos parodoje „Visada kelyje“. Suvienijus Lietuvos išeivijos dailės fondo, privačių kolekcininkų ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pajėgas, pavyko surengti puikią muziejinę parodą. Ji suteikė impulsų ne tik permąstyti šio menininko vietą dailės istorijoje, bet ir plačiau žvelgti į Lietuvos dailės istorijos pasakojimą. Jame turėtų aiškiau komponuotis ne tik lietuvių, bet ir paribio žmonių, kitataučių, emigrantų, visų tų, kurie jautė savo lietuviškąją tapatybę, kūrybinis įnašas. Poetiška kelio metafora, iškylanti beveik visada (be jos neapsiėjo ir ši paroda), kai tik prabylama apie ne Lietuvoje kūrusius mūsų dailininkus, iš tiesų slepia menininkų migracijos ir jų įsiliejimo į naujas menines terpes problematiką. Per P. Domšaičio asmenybę ir kūrybą Lietuvos meno istorijoje atsiveria tiesioginiai ryšiai su vokiečių ekspresionistais, dailininkų kolonijomis Baltijos jūros pakrantėse, Karaliaučiaus dailės akademija ir Berlyno meno scena. Ar daug apie tai žinome?
Pasak menotyrininkės Ingridos Korsakaitės, P. Domšaitis buvo paribio žmogus tiek savo kilme, tiek kūrybos charakteriu. Jis visad jautė dvigubą – lietuvišką ir vokišką – savo tapatybę. Purtomas vidinių prieštaravimų ir tikrovės grimasų, pasirašinėjo ir kaip Franz Domscheit, ir lietuviškai – Pranas Domšaitis. Jis buvo kilęs iš Kropynų kaimo Rytprūsiuose – vokiečių valdyto, bet nuo seno lietuvių apgyvento krašto.
Tikriausiai nėra kito lietuvių dailininko, kurio pavardę galima taip dažnai aptikti 1913–1937 m. Berlyno, Hamburgo, Miuncheno parodų kataloguose.
