„Beveik esu čia buvęs“, – sako tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ žiuri narys režisierius Cristiánas Jiménezas iš Čilės, paklaustas, ar Vilniuje vieši pirmą kartą. Iš tiesų pirmiau nei jis Lietuvą pasiekė jo filmas „Bonsai“ (ir 2012 m. festivalyje sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo), o šių metų renginyje pristatyta juosta „Užkadrinis balsas“. Apie filmų keliones, atgimusį Čilės kiną ir globalizmo pranašumus svečio klausinėjo IQ kultūros apžvalgininkė Ieva Rekštytė.
Pagrindinė jūsų filmo „Užkadrinis balsas“ herojė Sofija vidinę ramybę stengiasi pasiekti griežtomis permainomis – metams atsisakydama interneto, telefoninio ryšio, televizijos ir knygų. Kokį radikaliausią sprendimą esate priėmęs savo karjeroje?
– Buvo vienas gana radikalus – tiksliai pamenu momentą, kai nusprendžiau tapti režisieriumi. Tą lemtingą dieną perskaičiau interviu su mėgstamu rašytoju Roberto Bolaño. Jis pasakojo ilgą laiką troškęs būti rašytoju, tačiau jam vis pritrūkdavo ryžto. Kartą pajuto, kad pagaliau turi priimti tą sprendimą, antraip bus nelaimingas. R. Bolaño pasakė sau: būsiu rašytojas, nors ir nevykęs. Perskaitęs jo mintis pagalvojau: velnias, ir aš privalau taip pasielgti. Turiu svajonę kurti kiną, bet jos nesiekiu. Koks absurdas! Vienintelė rizika, kad būsiu niekam tikęs kino kūrėjas, tačiau jei man nepavyks, bent būsiu pabandęs, pajudėjęs savo tikslo link. Beje, kino režisūros niekur nesimokiau, esu baigęs sociologiją.
Toks jūsų sprendimas atrodo dar radikalesnis turint omenyje, kad jis priimtas ką tik iš diktatūros išsilaisvinusioje Čilėje, kur kinas nekurtas beveik du dešimtmečius.
