Vienintelės Ludwigo van Beethoveno parašytos operos „Fidelijus“ siužetą kalbant šiandienos terminais būtų galima vadinti trileriu. Didžioji jo veiksmo dalis vyksta kalėjime, kurį sukurti Vilniaus ir Bergeno teatruose teko scenografui Gintarui Makarevičiui. Apie naujausią savo darbą menininkas pasakojo Viktorijai Vitkauskaitei.
Pilnutėlė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) salė premjeros vakarą prapliumpa ovacijomis. Meilės palaikoma teisybė triumfuoja ir operos finale prasiveržia tokiomis mažorinėmis intonacijomis, lyg būtų „Odės džiaugsmui“ tęsinys. Publikos šypsenas įskelia ir pabaigoje scenos gilumoje plaukiantys vaizdai – dokumentiniai kadrai iš Baltijos kelio. Chorui džiaugsmingai skelbiant apie išsivadavimą iš pančių ir nusimestas grandines, operos žiūrovai, regis, iš siužeto trumpam pabėga į savo patirtį ir ilgoje rankomis susikibusių žmonių grandinėje žvalgosi artimųjų, o gal – ir savęs. Šalia sėdinti garbaus amžiaus pora net ima kumščiuoti vienas kitą ir mostais rodyti į besikeičiančius vaizdus: žiūrėk, ir mes ten buvome, tai – ir mūsų istorijos dalis.
Vėliau feisbuke apie šį kūrėjų sumanymą pasirodys ir rūgštesnių kritikų atsiliepimų. Esą bandymas įterpti tautinio atminimo detalę – abejotinas būdas paįvairinti gana statišką operą. Tačiau tai – toli gražu ne paskutinės diskusijos: kitą teatro sezoną jų veikiausiai kils dar daugiau, nes sezoną baigusi Oskaro Koršunovo režisuota premjera iki vasarą nutylančio repertuaro suspėta parodyti tik tris kartus. Pirmąjį jų į sceną atsiimti pelnytų aplodismentų užkopė ir kūrybinė komanda. Vieno jos nario – scenografo G. Makarevičiaus – klausiu, kaip pačiam bendraautoriui „susižiūrėjo“ pirmasis pristatymas publikai. „Aš premjeros nežiūrėjau, – šypteli scenografas ir paaiškina: – Kai kelias savaites nuolat sėdi repeticijose, paskui negali atitrūkti: net ir būnant namie galvoje skamba arijos. Dar ir šiandien ryte taip buvo. Tai lyg organizmo apsinuodijimas. Be to, repeticijų metu matai visas scenas su skirtingais atlikėjais. Po kurio laiko ateina nuovargis, pradedi žiūrėti labai inertiškai.“
Šįsyk organizmo „apsinuodijimą“ lydėjo ir savotiškas déjà vu. Apie pasiaukojamą Leonoros meilę savo vyrui Florestanui pasakojanti opera O. Koršunovo pirmiausia buvo pastatyta Bergeno nacionaliniame operos teatre. Būtent ten kilo avantiūriškas sumanymas orkestrą iš įprastos jo vietos kone po grindimis iškelti ant scenos, į patį veiksmo ir vaizdo epicentrą. Jau ėmus dirbti Bergene pradėjo aiškėti, kad ši opera vėliau savo gyvenimą tęs Lietuvoje. Todėl kalėjimą, kuriame vyksta didžioji veiksmo dalis, G. Makarevičiui teko kurti galvojant tiek apie Vilniaus, tiek apie Bergeno operos scenas. O šios buvo ypač skirtingos: erdvė Bergene, scenografo žodžiais, ir masteliu, ir planu artima Romos Koliziejui, tačiau visiškai skiriasi nuo tradicinės sostinės Operos ir baleto teatro erdvės.
