Pietūs prasidėjo, lyg peržengus nuodėmės slenkstį. Ne ta prasme, kuri galėtų dingtelėti jautriems žmonėms, visus labai kūniškus ir mažumėlę dvasinius malonumus rikiuojantiems pagal daktaro Sigmunto Freudo taisykles.
Sriubčiodamas baltą pietų pusrutulio Brancott Estate (3,75 euro už taurę) jaučiau laužantis sau duotą pasižadėjimą nerecenzuoti naujojo elito pamėgtų brangių restoranų, kurių demonstratyvus lankymas ir atsainus sąskaitų apmokėjimas yra tarsi ypatingų galių ir socialinio išskirtinumo pabrėžimas. Kita vertus, brangiausių restoranų virtuvės retai būna prastos. Ir be jų būtų labai blogai.
Birutės alėjoje dviejuose naujuose ištaiginguose pastatuose įsikūręs viešbutis „Palanga“ puikuojasi savo restoranu. Optimistiško modernizmo dvasia dvelkianti erdvė tiko baltų staltiesių restoranui, kuris senais pokario laikais bent jau Ostendėje ar net Keip Kode būtų buvęs pilnas kostiumuotų vyrų ir jaunų moterų puošniomis suknelėmis. Dabar visuomenės aprangos kodas pasikeitęs, o pramogaujančio elito drapanos neperskaičius pavadinimų niekuo esmingai nesiskiria nuo beviltiškos J. Basanavičiaus gatvės minios. Nei gerai, nei blogai.
Metų metus profesiniuose didžiojo pasaulio reikaluose paskendę, bet be piniginių rūpesčių dar jauni profesionalai su dviem vaikais buvo mano šeimininkai. Tad geras pulkas valgytojų, galinčių patikrinti platesnę skalę Palangos gėrybių. Eikim stačiai prie lėkščių. Pradėjau nuo lengvų smidrų salotų su ožkų sūriu (10 eurų). Anapus stalo atkeliavo tunų tartaras su humusu (15 eurų). Kiti laukė sriubos. Kaip įprasta, pradėjau ragauti nuo svetimos lėkštės. Tunai buvo labai saugiai prižiūrėti ir taip stipriai atšaldyti, kad nebuvo kada laukti, kol pasijaus kas nors daugiau už šviežumos pažadą. Maniškės salotos buvo apgaulingos. Tikėjau pavadinimu, o čia tradicines žoles puošė keli garinti smidrų stiebai, kurie duete su ožkų sūriu turi skambėti it itališka arija.
