Sudėtinga rašyti apie naująjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Didis blogis“. Ir, atrodo, ne man vienam.
Nuo spektaklio, kurį pagrindinėje mūsų teatro scenoje sukūrė rašytojas Marius Ivaškevičius, vengrų režisierius Árpádas Schillingas ir, sakytum, visas Lietuvos aktorių žvaigždynas, premjeros prabėgo jau mėnuo, o profesionalių kritikų recenzijas galima suskaičiuoti ant vieno ar dviejų pirštų. Taip, mūsų teatro kritikai iš tiesų yra nykstanti rūšis. Bet vargu ar tai vienintelė priežastis, juolab kad net visokie niekučiai, besisukantys kokios nors Menų spaustuvės repertuare, sulaukia daugiau dėmesio.
Svarstome toliau. Gal todėl, kad spektaklyje iškeltos temos – gėrio ir blogio kategorijų reliatyvumas, pavojaus, tragedijos neišvengiamas artumas, kiekviename iš mūsų tūnanti tamsa – įpareigoja atsigręžti į save, o apie save rašyti niekada nelengva? Gal todėl, kad čia plėtojami karo, baimės ir neapykantos leitmotyvai ir jų atitikmenys realiame gyvenime yra taip arti, kad beveik neįmanoma susikurti saugios kritinės distancijos? Gal todėl ir tuose pavieniuose bandymuose analitiškai užčiuopti „Didžio blogio“ esmę liekame užsidarę hermetiškame teatrinių konvencijų burbule?
Juk spektaklyje, kuris prasideda absurdiškai realistinėmis scenomis, su patosu pasakojančiomis apie virš Ukrainos kaimo rusų numuštą olandų lėktuvą, Vakarų ir Rytų propagandines viešųjų ryšių akcijas ir po jų kylančius neapykantos priešui protrūkius, įvyksta paradoksalus dalykas. Šį kvailą spektaklį iš žiūrovų salės sutrikdo pašaipios aktoriaus Valentino Masalskio kuriamo personažo replikos. O jam lipant ant scenos ir galutinai nutraukiant tą, jo žodžiais tariant, voverių vaidinimą, spektaklis savotiškai nusileidžia į žiūrovų salę ir publikai tampa tarsi lakmuso popierėliu.
