Rašyk greit, parduok pigiai, pamiršk tučtuojau. Arba kuo gresia įsigalėjusi agresyvi bestselerių kultūra.
Atėjo vasara ir sezoniniai skaitytojai (žmonių rūšis, mananti, kad skaitymas – griežtai atostogoms skirtas užsiėmimas) jau nekantraudami žvilgčioja į bestselerių krūvelę lentynoje. Jie savo pasirinkimu patenkinti. Bet kritikai ir rašytojai – ne.
Kritikams, žinia, ir vasara ne vasara, jei ko nors nepakritikuoji. O rašytojams bet koks metų laikas – tai sausra, tai darbymetis. Baisiausias mėnuo rašytojui, matyt, yra birželis – toks neaiškus, išdeginantis visą norą ką nors kurti, pripildantis sąnarius tinginystės, o galvą – klampios košės ir minčių apie tysojimą kur nors parke ar svajingą sėdėjimą lauko kavinėje. Na, bet iš tikrųjų rašinys ne apie tai (va, jau veikia birželis), apie sezonų ir mėnesių įtaką kūrybai ir apskritai literatūrai reikės parašyti kitą kartą – tai įdomi tema.
Grįžkime prie kritikos. Ir monopolijų. Vienas labiausiai gerbiamų literatūros žmonių, garsi rašytoja Ursula K. Le Guin, pasisakė prieš „Amazon“ monopoliją. U. K. Le Guin žinoma ir verčiama visur, tik ne pas mus – sovietmečiu lietuviškai ji beveik neleista, vėliau pasirodė vos keletas tik fantastikos mėgėjų pastebėtų romanų. Ji yra viena garsiausių socialinės fantastikos rašytojų, savo knygose sukūrusi ne vieną utopinę ar antiutopinę visuomenę. Taigi, nenuostabu, kad ją apėmė siaubas įsivaizdavus pasaulį, kuriame viena korporacija sprendžia, kokios knygos bus rašomos ir leidžiamos. O tokiame pasaulyje mes netrukus galime gyventi.
