Mes visi – ir rašytojai, ir skaitytojai – jau kurį laiką į pasaulį žvelgiame pro socialinių tinklų akutes. Priimta manyti, kad knygų autoriai – senamadiškos būtybės (ypač Lietuvoje) ir socialinius tinklus laiko grėsme literatūrai. Kaip yra iš tiesų?
Iš pradžių reiktų išsiaiškinti, kuris socialinis tinklas Lietuvoje populiariausias. Atsakymą žino visi, bet pažvelkime į tai iš rašytojo (ir skaitytojo) pozicijų.
Tuomet pirmiausia galime atmesti nuotraukų dalijimosi tinklą „Instagram“. Dabartiniai kūrėjai pašėlusiai mėgsta fotografuoti, tad kai kurie literatūros festivaliai tampa vis panašesni į Fotografų sąjungos suvažiavimus. Rašytojai išsijuosę pleškina vienas kitą prašmatnia ir gera aparatūra. O kur jie deda nuotraukas? Ne, ne į „Instagramą“. Į feisbuką (vadinkime „Facebooką“ taip – meiliai lietuviškai). Žinoma, yra išimčių, bet jų nedaug.
Antra. Trumparaščių ir trumpųjų žinučių tinklas „Twitter“. Užsienyje jis itin mėgstamas šmaikštumu rungtyniaujančių autorių, kurie taip surenka milžiniškus sekėjų būrius. Sukurti net ištisi „tviteratūros“ žanrai: haiku recenzijos, 6 žodžių memuarai, „žaibiška“ (itin trumpa) proza (flash fiction). Tiesa, pastaroji klesti visame internete ir ima populiarėti pas mus: rengiami konkursai, lietuviai dalyvauja tarptautinėse itin trumpos prozos varžybose.
