Podėlių plėšikai. Arba kodėl XX a. antrajame dešimtmetyje galutinai virtome šiukšlynų žmonėmis.
Rašytojo palikimas – gerbtinas ir saugotinas dalykas. Tik bėda, kad vaikantis sensacijų, pelno ar „šviežienos“ kartais išleidžiami tokie kūriniai, kuriais pats autorius nebūtų norėjęs dalytis.
Vasaros viduryje knygų pasaulį ištiko pamišimas, neregėtas nuo „Hario Poterio“ laikų – liepos 14 d. pasirodė vienos garsiausių JAV rašytojų, „Nežudyk strazdo giesmininko“ autorės Harper Lee „naujas“ romanas „Eik ir pastatyk sargą“ („Go Set a Watchman“). Iš tiesų šis kūrinys gimė anksčiau nei knyga „Nežudyk strazdo giesmininko“, tik veiksmas vyksta praėjus 20 metų po „Giesmininko“ įvykių.
Knygos pasirodymą lydėjo triukšmas ir skandalai: autorės advokatė rankraštį rado banko saugykloje, anksčiau nejudintame ir neatplėštame voke. Netrukus jai iškelta byla dėl pasinaudojimo 88 metų beveik aklos ir kurčios H. Lee gerumu išviliojant rankraštį. Bylą išnagrinėjęs teismas nusikaltimo sudėties nerado ir netrukus buvo paskelbta apie knygos išleidimą: „Sargas“ tapo populiariausia išankstinio užsakymo knyga, parduodama amazon.com, pradinis jos tiražas siekė 2 mln. egzempliorių, per pirmąsias savaites buvo parduota 1,1 mln. vienetų. Ir koks netikėtumas! Liepos pabaigoje advokatė pranešė apie rastą trečiojo, niekur neskelbto H. Lee romano rankraštį… O antrasis kritikų buvo sutiktas labai įvairiai: daugelis teigė, kad ši knyga gerokai silpnesnė už „Strazdą“.
