Prarastų, nepublikuotų kūrinių galaktika. Pamirštų autorių minios. Ar literatūros istorija ir tai, ką žinome, – tik aklas atsitiktinumas?
Mes įpratę žvelgti į esamą literatūros kanoną kaip į duotybę. Mūsų galvose nubraižytas nekintamas pasaulio literatūros žemėlapis. Daugeliui europiečių ji prasideda nuo Homero, tęsiasi per aiškiai apibrėžtas antikos, viduramžių, Renesanso etc. epochas ir baigiasi postmodernizmu. Tos pačios taisyklės galioja ir lietuvių raštijai.
Bet aiškiai it geležinkelio bėgiai sudėliotas literatūros kelias į šviesią ateitį slepia daugybę pražuvusių genijų kūrinių. Garsiausią pavyzdį žinome visi – tai sudegusi Aleksandrijos biblioteka. Joje buvo 700 000 rankraštinių knygų ir tekstų, tarp jų – didžiųjų graikų dramaturgų Eschilo, Sofoklio, Euripido, Aristofano, filosofų Platono, Aristotelio veikalų. To užtektų pasaulio literatūros istorijai negrįžtamai pakeisti.
Nikolajaus Gogolio „Mirusiųjų sielų“ sudeginta antra ir trečia dalis, Arthuro Rimbaud pamestos užrašų knygelės, dingęs antrojo Sylvios Plath romano rankraštis. Visas Ernesto Hemingway novelių rinkinys, kurį jo žmona su lagaminu pamiršo traukinyje 1922-aisiais. Leidėjo sudeginti lordo Byrono memuarai (pasak deginusiųjų, „tinkami tik viešnamiui ir būtų pasmerkę Byrono atminimą amžinai nešlovei“). Pjesė „Kardenijas“, kurią Williamas Shakespeare’as parašė remdamasis Miguelio de Cervanteso „Don Kichotu“. Taip pat dingusi.
