Debesuotą gegužės vidurio dieną sliuogdamas pro stiklo duris į centrinę Kauno senamiesčio gatvę restoranų reporteris Vincentas Krupas mintyse ieškojo žodžių savo pasiklydimui išreikšti. Į išsilavinusią ir daug dėmesio savo skoniui skiriančią publiką nusitaikiusio žurnalo autoriui tai derėjo prie sutarties. O azijietiškai pretenzingas pasirodęs restoranas „Režisierius“ nuo tos akimirkos, kai Krupas atvertė pirmus valgiaraščio puslapius, kvietė vaizduotis ir vaidinti, kad esi visagalis, kad ne vienišius, o turintis šimtus neaiškaus amžiaus ir proto veidaknygės draugų, bet tik vieną prarastą gyvenimo meilę, apsimetantis, kad tau gardu tik žiūrint, net prie lėkštės neprisiliečiant. Vaidinu, vadinasi, esu – galiausiai sutelkė mintis skonio receptoriais daugiausia susirūpinęs reporteris.
Iki šiolei dažniausiai kartojama sentencija, kuri Vincento Krupo vaizduotės ekrane užsižiebdavo po gerų pietų, skelbė: „Smaguriauju – gyvenu…“ Dabar, lankstydamas tarnybinėn piniginėn 40 eurų perkopusį čekį, jis jautėsi it po nepasisekusio nuotykio filmavimo aikštelėje. Kas joje tikra, o kas ne? Pirmiausia pastebėjo, kad „Režisierius“ yra brangi vieta akims, o ne tik vėliau gomuriui. Labai daug modernios architektūros pasakiškai sename name. Juodai pilkas koloritas su kino studiją menančiais aksesuarais – aktores reikėjo įsivaizduoti. Krupui tiesiog nepasisekė – vidudienis retai tinka ir kepsniui ragauti, ir į kadrą straksinčioms grakščioms kojoms stebėti. Galiausiai tam stebėtojui reikėtų dėvėti bent jau švarų švarką ir naujesnius nei 10 metų akinius.
„Režisieriaus“ sumanymas maksimalistinis. Pirma, pretenduojančiam į aktorių su šaukštu reikia susigaudyti Holivudo produkcijoje, nes valgių pavadinimai susieti su filmais ir vaidmenimis. Antra, jei kartais tuos popkultūros šedevrus lankytojas prisimena, ką jam reikš „The Dark Knight“ antiena arba „Miranda Hobbes“ vaniliniai ledai? Dešimtys mįslių vienam liežuviui. Suprantamiausia valgiaraščio dalis, žinoma, bus kaina eurais. Ir tegu neaiškina politikai, kad Lietuva nepabrango. Ir tegu nesitiki visi gyvenimo režisieriai, kad brangumas reiškia amžiną išgyvenimą. Šio filmo biudžetas toks didelis, kad jis negali būti blogas…
Ilgas valgiaraštis reikalauja daug skaitymo. Tačiau tai tik viena duonos riekės pusė. Kita, ir tai vėl racionalus „Režisieriaus“ sumanymas, kad tie smaguriautojai, kurie sėkmingai pasitikrino kino žinias ir suprato valgių prigimtį, turi susirežisuoti asmeninį meniu. Tiesa, vien skaitiniai nepadeda. Tas antienos iešmelis toks mažas, kad jo vieno virtuvės šefas apskritai negamina, – taip aiškino režisieriaus asistentė padavėjos šypsena. Dažniau restoranų lankytojai pratinami prie to, kad ko nors, kas parašyta, virtuvėje jau nebėra. O štai čia – parašyta, bet vis tiek negamina, nes tas valgis itin mažas. Pats nesuprastum. Imu dar šparagų arba smidrų iešmelį (duetas 2,89 + 2,02 euro). Sako, tas ne aktorius, kurio režisierius nepažemino.
