„Nacionalinis Lietuvos dramos teatras, Sauliaus Mykolaičio pastatymas, „Mažasis princas“, aktorė Judita Zareckaitė… Viskas tuo ir pasakyta“, – išberia fotografas Dmitrijus Matvejevas. Vis dėlto tai apgaulingas lakoniškumas. Ieva Rekštytė gilinasi į fatališkus šios fotografijos rakursus.
Jau ne čia, bet dar ne ten. Tuoj prasidės antrasis spektaklio veiksmas ir J. Zareckaitė lips į sceną, kur jos transformacija į Mažojo princo bičiulę Lapę įgaus baigtinę išraišką. Dabar aktorė apsivilkusi Aleksandros Jacovskytės kurtu kostiumu, nugrimuota, ne sykį pasikartojusi tekstą ir sunkiai tramdanti jaudulį. „Suprantu, kad pasinaudojau jos būsena, tai toks lengvas vampyrizmas, – šypteli D. Matvejevas. – Dėl to man ši nuotrauka ir patinka: joje užfiksuotas tas egzistencinis perėjimas, kai viena kaukė nuimta, o kita bus uždėta netrukus.“ Fotografijų serijoje, į kurią įtrauktas ir šis kadras, žinomiausias lietuvių teatro fotografas fiksavo aktorius užkulisiuose, likus valandai, pusvalandžiui iki spektaklio. O Juditą įamžino tirpstant paskutinėms minutėms iki išėjimo prieš publiką.
„Atsistojau prie sienos pozuoti, o viena ausimi klausau, kas vyksta scenoje, nes žinau, kad tuoj tuoj turėsiu į ją lipti, – 2006 m. įvykusią premjerą gyvai prisimena J. Zareckaitė. – Dmitrijus sako: „Kol galim, tol fotografuojam.“ Aš stovėjau tarsi įbesta. Man atrodo, kad ten jau buvau ne aš, o pusė Lapės. Ir turbūt todėl, kai žvelgiu į šią nuotrauką, jos nesuvokiu kaip savo pačios portreto.“ Aktorė juokiasi, kad savotišką distanciją parodo ir tai, jog savęs ji, kaip įprasta moterims žiūrinčioms į save fotografijoje, smulkmeniškai nenagrinėja ir neieško priekabių.
Šios nuotraukos trapumas, skaidrus liūdesys ir dramatizmas iškalbingai atkartoja paties Antoine’o de Saint Exupéry „Mažojo princo“ atmosferą bei išmintingosios Lapės būdą. Tačiau po šviesia melancholija slypi daugiau ženklų. „Mažasis princas“, kurį S. Mykolaitis skyrė „vaikams nuo 6 iki 60“, – paskutinis režisieriaus spektaklis; iš gyvenimo jis pasitraukė praėjus mažiau nei mėnesiui po premjeros.
„Šis spektaklis užima labai asmenišką vietą mano karjeroje, – pripažįsta J. Zareckaitė. – Išliko labai geri prisiminimai iš repeticijų, pats Saulius norėjo, kad šis kūrybinis procesas vyktų įdomiai, lengvai, be kančių. Ieškojome to Lapės personažo kartu. Atradau jį artimą savo sielos ramybe, išminties ieškojimu, susitaikymu su tokiomis aplinkybėmis, kokios yra susiklosčiusios.“ Aktorė pasakoja, kad S. Mykolaičio išėjimas jai buvo labai didelis smūgis ir pirma taip stipriai pajausta žmogaus netektis: „Nors jis nebuvo man artimas asmeniškai, bendradarbiavimas ir bendravimas su juo buvo taip šalia… Skaudu buvo. Liūdna.“ Ir šiame kadre aktorė įžvelgia daug egzistencinio liūdesio ir, tarsi užbėgus įvykiui už akių, stojiško susitaikymo su likimu.
