Tapytoja Patricija Jurkšaitytė ir scenografas Marius Puskunigis savo būstą sukūrė penktą šimtmetį skaičiuojančiame name. Įsigydami jį kartu paveldėjo ir pastato istoriją lydinčias paslaptis, kurių dalis neatskleista ir šiandien. Viktorija Vitkauskaitė domisi, kaip menininkams pavyko prisijaukinti išskirtinę Užupio erdvę.
Statokais mediniais laiptais kylame į antrąjį namo aukštą, pro kurio langus atsiveria gražiausi Vilniaus vaizdai. Trylikos sostinės bažnyčių bokštai net ir į žiemą brendančiame pilkame kraštovaizdyje sukuria įspūdingą reginį. „Šis namas kadaise irgi buvo bažnyčia“, – nustebina M. Puskunigis, nors atidžiau įsižiūrėjus į didžiąją būsto sieną tai galima numanyti.
Maždaug prieš 420 metų statytas namas iškilo dar tais laikais, kai dabartiniame Užupyje plytėjo miškai. Nuo Vilniaus pranciškonų-bernardinų atsiskyrę keli vienuoliai persikėlė į kitą Vilnios krantą ir ant Rojaus kalno pastatė savo bažnyčią. Vėliau, kai visai kaimynystėje iškilo šiandien tebeveikianti Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, šiame name buvo įkurta klebonija.
Tiek apie būsto istoriją pavyko išsiaiškinti dabartiniams jo savininkams. Vis dėlto ant kalno esantis senas namas atskleidė dar ne visas savo paslaptis. M. Puskunigis pasakoja skaitęs, kad šiuos namus su Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia jungia požeminis tunelis. Kartą bažnyčios požemiuose apsilankęs menininkas pamatė, kad tiesiai į jo namų pusę iš tiesų veda skliautuotas tunelis, tačiau jis užmūrytas baltomis silikatinėmis plytomis. Matyt, tai buvo padaryta sovietmečiu, kai bažnyčia buvo uždaryta, o joje įrengtos skulptorių dirbtuvės.
