Senojoje Vilniaus rotušėje, arba dabartiniuose Menininkų rūmuose, veikiantis restoranas ir jo aukštosios virtuvės kvapas bei garsas jokia naujiena. Užmetę akį į „Google“ visagalį, pamatysite visą rinkodaros paveikslą ir suprasite, kodėl mano vis dar amerikoniškai demokratiškas skonis stumia tolyn nuo brangių, ištaigingų, lankytojo pranašumą prieš menkiau įperkančius tautiečius išryškinančių restoranų. Aukštosios visuomenės spindesys ir skurdas juose būna kaip ant keptuvės: retai nutinka, kad neišgirstum pakeltų ir susireikšminusių balsų, nors vis daugiau požymių, jog mobilieji telefonai tokiose užeigose pritildomi.
Taigi, Vilniaus mūzų papėdėje veikianti „Žuvinė“ yra Kauno paveikslų galerijos kavinę okupavusios „Kultūros“ priešingybė. Kontrastas panašus į tą, kuris skiria vidurio amžiaus krizėn žengiančio turtingo verslininko ar diplomato povyzą nuo prasmės ne itin sėkmingai ieškančio apšepusio menininko. Gerai, kad yra iš ko rinktis. Dar geriau, kai penktadienio pietų Mūza yra sėkmės sulaukusi menininkė, ragavusi visko ir patyrusi visą turtingo gyvenimo kartėlį.
Senais laikais žuvys ir silkės buvo pasninko valgiai, gelbėję varguolius nuo bado. Kelios savaitės po Velykų valgiaraštyje tai priminė tik silkių tartaras su kepintomis morkomis ir svogūnais, duonos traškučiais ir pomidorų padažu už kuklius 5 eurus. Tai palygintina su viena Bretanės austre – Nr. 2 (už 4,5 euro). Dingtelėjo: čia ir dabar žuvys – tai „Žuvinės“ įgaliųjų privilegija. Kita vertus, visai suprantama, kad be jų – pasiturinčių arba pasiaukojančių klientų – aukštos virtuvės kokybė negali ūgtelėti. Tad šiandien demokratiškos prigimties smaguriautojas vietoj dejonių retsykiais, lyg nusilenkdamas prasmę prarandančiam ritualui, turėtų leisti sau užklysti ir į tokius restoranus.
Pro baltojo vyno taurę žvelgiančios Mūzos akyse kukliai merkiau šaukštą į dienos žuvienę (3,5 euro). Klasiška. Skaidri, neriebios žuvies gabalai, keli bulvių kubeliai, žalio svogūnėlio skeveldros, švelni prieskonių gama, jokios apgaulės. Tada – tuno tartaras su avokadų kremu ir mįslingais salierų traškučiais mano pusėje (9 eurai). Mūza nurijo trečią lašelį vyno ir atlaužė tamsios, šviežiai keptos duonos trupinį. „Susivaldymas – daugiau nuveikusių žmonių privilegija“, – pasakiau išgirdęs „ačiū, ne“ į kvietimą paragauti tuno iš mano lėkštės. Tiesą sakant, sąskaitos skaitiklis galvoje sukosi, netrukdydamas suprasti, kad ant avokado pamatų stovinti smulkinto tamsiai rausvo tuno pilis traškių salierų stogu buvo itin maloni paimti. Žuvis beveik ideali, kompozicijos autorius – vertas meno galerijos. Mūza greičiausiai tai iš anksto žinojo ir mąslia šypsena lydėjo nesuvaldytus mano pasitenkinimo garsus.
