Tamsus (pusės litro bokalas už 2 eurus) – juodbruvai keturiasdešimtmetei, šviesus (1,5 euro už mažą stiklinę) – man. Ne dėl spalvų ir šešėlių darnos, ne dėl to, kas likę iš maniškių plaukų. „Tores bravore“, it ramių pietų bastionas įsitvirtinusiame Pavilnio gyvenvietės aukštumose, didesnio pasirinkimo tiesiog nebuvo.
Kadangi nesu alaus ekspertas, tik restoranų reporteris, tad labai trumpai: šiandien šios užeigos alus tikrai pralaimėtų skonio varžybas daugeliui kitų mažųjų daryklų alui. Dėl jo Gedimino prospekte taksi neieškočiau. Sakant tiesiai, dėl alaus čia važiuoti neverta.
Pavilnio gamtos žavesys ir restorano šeimininkų gebėjimas pasidalyti juo su klientais tikrai būtų geresnis pretekstas čia atsidurti. Nuo terasos atsiveriantys žalio slėnio slėpiniai gundė Vilniaus romantizmo vaizduotę. Senas, laiko ir barbarų apdaužytas fortepijonas, falšyvo sovietų baroko stiliaus bronzinė skulptūra šalia jo, neaiškios medžiagos chimera ant tolimo terasos turėklo – visa tai labai sustiprino įspūdį. Mąslios meno kritikės akys anapus stalo skaitė meniu ir nerodė ženklų, kad mano interpretacijos būtų rimčiau sudominusios.
Dar gurkšnis alaus, ir buvome pasirengę sočiai papietauti. Virtuvės idėjos šioje vietoje sukaltos tvirtai kaip pats statinys. Daug valgių, be kurių nei kardo, nei arklo rankenos negalėtum pajudinti. Mėsa viešpatauja, nors vegetarui yra keli pasiūlymai (išskirčiau burokėlių karpačą už 5,5 euro). Klasikinis žuvų trio. Midijos, upėtakis, lašiša nuo 8 iki 12 eurų. Tačiau ant žalių Pavilnio kalvų tai tinka mažiau nei karaimiški kibinai prie Trakų pilies. Jau kažkada esu sakęs, kad keistas įprotis valgyti žuvį mėsos restorane.
