Vos trims dienoms atidaryta paroda Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje suteikė retą progą apsilankyti neveikiančioje šventovėje ir įvertinti, kaip joje pavyko įkomponuoti šešių menininkų kūrinius. Viktorija Vitkauskaitė su parodos kuratore, Bažnytinio paveldo muziejaus direktore dr. Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbėjosi apie sakralios erdvės keliamus iššūkius kūrėjams ir žiūrovams.
– Per parodos atidarymą užsiminėte, kad atverti neveikiančios bažnyčios duris paskatino visuomenės susidomėjimas. Kodėl pažinčiai su apleista šventove pasirinkta būtent tokia – parodos – forma?
– Būdama menininkų aplinkoje pastebiu, kad neveikiančios, uždarytos šventovės dar nuo nepriklausomybės atgavimo laikų labai traukia kūrėjus. Pirmiausia, žinoma, tokia erdvė yra provokacija: į ją patekti gana sunku, ypač jei bažnyčia seniai apleista, nes tai pavojinga. Pavyzdžiui, tokia yra vizitiečių bažnyčia (Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Rasų gatvėje – IQ past.) – ją dėl prastos būklės draudžiama lankyti.
Sostinėje yra dveji nebeveikiantys, bet gana gerai išsilaikę ir sovietmečiu nesuniokoti maldos namai: Šv. Jurgio bažnyčia, kurioje yra Martyno Mažvydo bibliotekos knygų sandėliai, ir šioji. Čia anksčiau buvo Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklos – jos iš bažnyčios iškeltos prieš porą metų. Nuo tada man ir kirbėjo mintis surengti čia parodą. Juolab kad plačiojoje visuomenėje taip pat kyla susidomėjimo aidas. Per įvairias ekskursijas, edukacinius užsiėmimus vis įsižiebia diskusijos: vieniems skauda širdį, kad ši šventovė apleista, kiti kaip tik siūlo jos nerestauruoti, nes tokia gražesnė. Vilniaus arkivyskupijos kurijoje pasidomėjau, ar būtų galima atverti bažnyčią parodai Europos paveldo dienų proga, ir tam buvo džiaugsmingai pritarta.
