Poetas, dramaturgas, eseistas Rolandas Rastauskas Varšuvoje kovo mėnesį pristatomai Eimunto Nekrošiaus premjerai „Vėlinės“ parengė Adomo Mickevičiaus tekstą. Knygynų lentynose pasirodė jo eseistikos rinkinys „Trečias tomas“. Galiausiai 30 metų RoRa grįžta į Vilnių ir pradeda dirbti Nacionaliniame dramos teatre. IQ kultūros žurnalistė Ieva Rekštytė su rašytoju skuba aptarti šiuos pokyčius.
– Kadangi pasikalbėti pasiūlėte kavinėje netoli A. Mickevičiaus paminklo ir esame šio poeto „įtakos zonoje“, norėčiau pradėti nuo klausimo apie premjerą Varšuvoje. Kaip susiklostė tokia kūrybinė partnerystė: E. Nekrošius, jūs, A. Mickevičius ir Lenkijos nacionalinis teatras?
– Dabar nelengva prisiminti, kas buvo tikrasis šio postūmio autorius… Varšuvoje esantis Nacionalinis teatras pernai šventė 250 metų jubiliejų, nors lenkų kultūrinėje erdvėje ši data įvardijama kaip apskritai viso mūsų kaimynų viešojo teatro sukaktis. Varšuviečiai labai norėjo, kad lietuviai imtųsi, kaip teatre sakoma, daryti „Vėlines“, ir kreipėsi į E. Nekrošių (į ką daugiau?), o jis parengti inscenizaciją pasiūlė man. Sulaukėme kvietimo atvykti į Varšuvą aptarti projekto ir pažiūrėti spektaklių. Paskui kurį laiką nebendravome, nes E. Nekrošius statė „Borisą Godunovą“, dar vėliau mano įpirštą Franzo Kafkos „Bado meistrą“, kol pagaliau atvykome į aktorių atranką. Trauktis nebebuvo kur.
Beje, 1990 m. įspūdingą hermetišką spektaklį su įstabia Jono Arčikausko scenografija ir ne mažiau puikiu Valentino Masalskio vaidmeniu pagal „Vėlines“ buvo pastatęs Jonas Vaitkus. Krokuvoje net padarytas televizinis jo įrašas, tačiau to meto geopolitinė padėtis teatrą vertė persikelti į gatves ir aikštes.
