Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusi spektaklio pagal austrų rašytojo Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“ premjera – neabejotinai reikšmingas teatro įvykis mažiausiai trimis aspektais
Pirma, turbūt dar niekada Lietuvos dramos scenoje spektaklio nekūrė tokio kalibro menininkas iš užsienio, kaip lenkų režisierius, dailininkas, šalies kaimynės teatro krikštatėviu vadinamas Krystianas Lupa. Antra, „Didvyrių aikštėje“ susibūrė netikėta, paradoksali bene spalvingiausių šalies teatro asmenybių komanda.
Ir trečia, naujosios premjeros tarsi savaime sukurtą intrigą dar labiau pakurstė tą pačią dieną vos už kokių 500 metrų įvykusi Th. Bernhardo „Minečio“ premjera, kurią Vilniaus mažajame teatre pristatė iš Maskvos po penkerių metų grįžęs režisierius Rimas Tuminas. Tikrų tikriausias desertas bet kuriam teatro mėgėjui! Tačiau šįsyk leisiu sau likti prie puotos pagrindinio patiekalo, kokiu vis dėlto laikau „Didvyrių aikštę“. Pjesę austrų rašytojas sukūrė 1988-aisiais – prabėgus lygiai pusei amžiaus nuo Austrijos prijungimo prie hitlerinės Vokietijos. Tais pačiais metais Vienos „Burgtheatre“ įvykusi spektaklio pagal šį Th. Bernhardo tekstą premjera ir personažų lūpomis nuskambėję austrų visuomenę keikiantys, triuškinantys žodžiai sukėlė neįtikėtiną skandalą.
Šios pjesės veiksmas vyksta Vienoje, prieš Didvyrių aikštę, į kurią anuomet įžengė Hitleris, esančiame bute, pro kurio langą iššoko ir taip galą gavo matematikos profesorius Jozefas Šusteris. Į jo laidotuves renkasi vaikai, brolis, senučiukė žmona, draugai, gerbėjai, apie jį, tvarkydama paliktus daiktus, drabužius, ir pasakoja namų ūkvedė ponia Citel. Velionio profesoriaus scenoje tarsi ir nematome (jei neskaitysime porą kartų ant galinės sienos parodomos marškinius lankstančio namų šeimininko šmėklos-projekcijos), tačiau jis vis vien tampa dramaturgine teksto ašimi. Apie jį sužinome tik iš kitų personažų pasakojimų. O iš kalbų apie mirusį žydų kilmės profesorių nemažai sužinome ir apie gyvuosius.
