Australų kino režisierius ir prodiuseris Rodas Freedmanas į „Kino pavasarį“ atvyko pristatyti savo prodiusuoto filmo. Tačiau jo darbo kalendorius mirgėjo nuo susitikimų, kurių tikslas – atgaivinti Lietuvoje dar 1999 m. paties režisuotą juostą apie artimą giminaitį, vieną žymiausių lietuvių kalbininkų Chackelį Lemcheną. Su „Dėdės Chackelio“ kūrėju IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie tai, ko negalima pamiršti.
Jūsų prodiusuoto dokumentinio filmo „Kartą mano mama“ autorė Sophia Turkiewicz juostoje savo mamai sako: tavo istorijos yra mano našta. Ar kuriant filmą galima jos atsikratyti? Ar dėl to ir ėmėtės juostos apie senelės brolį Ch. Lemcheną?
– Manau, kad Sophiai mamos istorija iš tiesų buvo našta, tačiau mano atveju kitaip. Jaučiu, kad mūsų šeimos išgyvenimai turi būti prikelti. Kadangi turiu žydiškų šaknų (R. Freedmano seneliai buvo Lietuvos žydai – IQ past.), galiu pasakyti, kad giminės praeitis gali tapti našta. Pažįstu holokaustą išgyvenusių žmonių ir jų šeimų, kurie sako niekada nevyksią į Lietuvą, nevažiuosią į Lenkiją, nes tai žydų kapinės. Jiems tai per skaudu.
Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1997 m. nusprendęs filmuoti dėdės Chackelio istoriją. Tuo metu jam buvo 93-eji. Niekada šio giminaičio nemačiau, nežinojau, kokį jį rasiu, ar jis bus šviesaus proto. Neketinau kurti filmo – svarsčiau įrašus parodyti tik saviškiams, nes tai buvo vienintelis mūsų artimasis Lietuvoje. Atvykęs įsitikinau, kad jo atmintis fantastiška: dėdė prisiminė Rusijos revoliuciją, Pirmąjį pasaulinį karą. Įrašiau 8 valandas pasakojimų. Be to, suvokiau, kiek daug jis reiškė Lietuvos mokslui, kaip buvo vertinamas vietos bendruomenės. Grįžęs į Sidnėjų išverčiau įrašus ir sėdau rašyti filmo scenarijaus. Tie pustrečių metų buvo nelengvi. Bet pajutau didžiulę atsakomybę papasakoti, kas nutiko dėdei ir Lietuvos žydams. Supratau, kad visą gyvenimą nė nenumaniau, kas vyko. Tiksliau, žinojau tarsi vienu laikraščio antraštės sakiniu. Žinojau, kad mano šeimos nariai išžudyti per holokaustą. Tačiau negirdėjau, kur, kaip, kada tai nutiko. Pradėjau gilintis, tyrinėti praeitį ir suvokiau privaląs viską papasakoti kitiems. Nerimas, kaip man pavyks, ilgam įvarė nemigą.
