24 metus laisvoje Bulgarijoje minties laisvės dar trūksta. Tuo įsitikino režisierės Mina Mileva ir Vesela Kazakova. Belaukiant premjeros „Dėdė Tonis, trys kvailiai ir slaptosios tarnybos“ Lietuvoje, Karolis Vyšniauskas kalbasi su dokumentikos autorėmis.
Sovietmečiu Bulgarija garsėjo savo animacija. Jūsų darbas teigia, kad žinomiausius šalies animacinius filmus tada kūrė du autoriai: vienas jų – Donio Donevas – priklausė slaptajai tarnybai, pasinaudojo savo įtaka ir prisiėmė visą šlovę. O antrasis – Antonas Trajanovas, arba Dėdė Tonis, – buvo atleistas iš darbo studijoje ir tapo statybininku, kad išgyventų. Kaip juostą priėmė Bulgarijoje?
– Premjera praėjo puikiai. Tačiau, filmą pamatę D. Donevo giminaičiai (pats animatorius mirė 2007 m. – K. V. past.) mus apkaltino šmeižtu. Labai keista, nes tai, kad šis animatorius, nors jo kūryba nuostabi, dirbo slaptosioms tarnyboms, paviešinta dar jam gyvam esant.
Kino teatruose šį dokumentinį filmą pavyko išlaikyti net septynis mėnesius – tai Bulgarijos rekordas. Tačiau padėtis pamažu prastėjo: be žinios nutraukta mūsų sutartis su Autoriaus teisių asociacija, po tarptautinės premjeros užsienio festivalių organizatoriai buvo paraginti filmo nerodyti, jis pašalintas iš Bulgarijos kino apdovanojimų, darbą rodyti kol kas atsisako ir nacionalinė televizija. Sužinojusi apie situaciją įsijungė tarptautinė bendruomenė – mus palaiko Europos dokumentikos tinklas, tinklalapiai ir žurnalai „Cineuropa“, „Dox“, „Variety“. Jaučiame ir Bulgarijos žurnalistų paramą. Esame visiems jiems labai dėkingos.
