Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai atliko milžinišką darbą – parengė ir publikavo sakytinės istorijos pokalbių su sovietmečio literatūros lauko dalyviais rinkinį „Nevienareikšmės situacijos“.
Knyga unikali, nes joje skleidžiasi įvairiapusė sovietinio literatūrinio gyvenimo panorama: nuo pogrindžio iki oficialių ar pusiau oficialių įvykių, žmonių santykių. Tai, kas lietuvių literatūros sociologijos tyrinėjimuose iki šiol buvo pagrįsta kategoriškomis išankstinėmis nuostatomis ir vien jau pasirodžiusiais viešais dokumentais, dabar gali būti papildyta daug įdomesnėmis ir prieštaringesnių vertinimų reikalaujančiomis detalėmis. „Nevienareikšmės situacijos“ gali neleisti atsitikti nedovanotinam dalykui – viso sovietmečio realijų ir ideologinio aparato, neoficialaus literatūrinio gyvenimo suvesti į trivialius ir tik bendro pobūdžio svarstymais pagrįstus teiginius apie „negailestingą ir gniuždančią sovietinę sistemą“.
„Nevienareikšmių situacijų“ pokalbiai ir sovietmečio literatūrinis gyvenimas ne tiesmukai, tačiau visgi gana apčiuopiamai skyla į dvi dalis – savotišką kovos lauką tarp privatybės ir viešosios oficialios literatūros erdvės. Tarpasmeniniais santykiais pagrįstos neoficialiojo literatūrinio gyvenimo detalės labiausiai įdomios dviem aspektais – kaip faktografija ir kaip literatūrinio tinklo nustatymas bei ideologinių varžtų interpretacijos iš anų dienų ir dabartinės perspektyvos. Apskritai visoje knygoje nuolat pinasi dvejopa pašnekovų pozicija, kurią diktuoja ir interviuotojai: atrodo, kad mokslininkus labiau domina anuomečiai įvykiai, situacijos, faktai ir jų vertinimas būtent iš tų dienų perspektyvos. Ten, kur pašnekovai suskumba koreguoti praeitį pagal šių dienų ideologinę, politinę, kultūrinę ir socialinę padėtį, galima įtarti esant įdomiausius dalykus. Savęs cenzūra, vertinimų labilumas ir autobiografinio patikimumo problema – vieni svarbiausių „Nevienareikšmių situacijų“ pokalbių aspektų. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinys teikia galimybę įgyti tvirtų žinių apie pusiau ar visiškai disidentines lietuvių literatūros lauko tendencijas.
Kita vertus, knygoje kalbinami ir asmenys, kurie sovietmečiu turėjo literatūros lauko galios pozicijas. Ypač įdomus pokalbis su žurnalistu, pedagogu, ateizmo propagandinės literatūros autoriumi Feliksu Mačiansku. Net negirdint pašnekovo balso, iš jo kalbėsenos aiškiai atsiskleidžia vidiniai konfliktai, kuriuos neišspręstus paliko sovietmečiu eitos pareigos ir palaikyti socialiniai santykiai. Šio pokalbio skaitytojas aiškiai gali numanyti, kad pašnekovas pasako ne viską, pateikia tik dalį informacijos, kurią literatūrologė Solveiga Daugirdaitė traukia detalė po detalės. Visgi jokių ideologo prisipažinimų dėl bent menkiausios asmeninės klaidos pokalbyje neįvyksta – viskas pernelyg gyva, jautru ir žmogiška.
