Verkti ar keiktis – svarsčiau Vilniaus paveikslų galerijoje šiuo metu veikiančioje tapytojo Vlado Eidukevičiaus (1891–1941 m.) parodoje. Graudina menininko gyvenimo istorija ir tapybos jautrumas. Pikta, nes muziejus šį išskirtinį kūrėją žiūrovams pristato tarsi iš reikalo, užgriuvusio jubiliejaus proga.
Su V. Eidukevičiaus kūryba išsamiau susipažinti panorau perskaičiusi 1987 m. išleistą Tomo Sakalausko knygą „Esu toks, koks esu“, kurioje jausmingai piešiamas romantizuotas, tačiau intriguojantis tapytojo paveikslas. Dalį jo pamėginsiu atpasakoti. Gimė Kaune, tačiau augo ir tapybos pradėjo mokytis Rygoje. Vėliau – Sankt Peterburgas ir Maskva, Berlynas ir Miunchenas. Karo metai Berlyne, o po to – vėl kelionės po Nyderlandus, Šveicariją, Italiją, Prancūziją, tapant ir atsitiktinai parduodant vieną kitą paveikslą ar tiesiog keičiant juos į nakvynę bei maistą.
Į Kauną V. Eidukevičius grįžo tik būdamas 41-ų, 1932-aisiais. Galima įsivaizduoti, kaip jautėsi pasaulio gyventojas mažame ir konservatyviame mieste. Atrodo, net ir kolegas menininkus glumino šis ekscentriškas, buitį ignoruojantis keistuolis, ką jau kalbėti apie paprastus miestelėnus. Apskuręs ir galantiškas. Gyvenantis, kur pakliuvo, kalbantis ir galvojantis tik apie tapybą. Gindamasis nuo lietuviško šalčio žiemą vilkėdavo dvi liemenes, du paltus, kaklą apsirišdavo dviem rankšluosčiais ir ilgėdavosi baltojo sauso vyno, kuris to meto Kaune buvo brangus ir retas. Blogai kalbėjo lietuviškai, todėl įterpdavo latviškų, prancūziškų, vokiškų žodžių ar frazių. Visada ieškojo progų išvažiuoti į Europą, bet vėl grįždavo, lyg niekaip negalėtų rasti savo vietos. Arba lyg vienintelė jam tikrai svarbi vieta būtų tapyba. Deja, ir apie jo kūrybą išsamiai kalbėti negalime – jau niekas nesurinks po pasaulį pasklidusių jo paveikslų (pats menininkas yra sakęs, kad jeigu turėtų visus savo kūrinius, galėtų jais nukloti kelią nuo Klaipėdos iki Palangos). Net ir jo mirtis iki galo neaiški.
V. Eidukevičius mirė Kaune 1941 m. birželio 22 ar 23 d. T. Sakalausko surinktuose prisiminimuose pateikiamos skirtingos žūties versijos. Jis tapė ir buvo nušautas į nugarą. Žuvo gatvėje, sprogus bombai. Mirė pagriovy sužeistas. „…V. Eidukevičius išėjo iš savo buto ir, matyt, norėjo nueiti į miestą. Kažkur prie aerodromo sargybinis sušuko „Stok“, bet Eidukevičius nesustojo, o tik mosikavo ranka ir šaukė: „Aš nekariauju“ – ir tą pačią akimirką buvo nušautas“, – knygoje pateikiama ir tokia Pauliaus Galaunės ir Vsevolodo Dobužinskio versija. Kiti apskritai manė, kad tapytojas pagaliau gavo leidimą išvažiuoti į išsvajotą Italiją, ir laukė atviruko iš Lozanos. Nežinia, kaip žuvęs. Nežinia, kur palaidotas. Po jo mirties konstatuota, kad menininkas neturėjo jokio turto, liko tik paveikslai. Pažįstami dailininkai pasirūpino, jog kūrybinį palikimą imtųsi globoti Dailininkų sąjunga, vėliau darbai perduoti muziejams, paveikslų yra ir privačiose rankose.
