Reikia tikėtis, kad aktorius Marius Repšys atleis už antraštėje slypinčią ironiją. Juk pats juokėsi pasakodamas apie ankstesnį savo įsivaizdavimą, kad Eimuntas Nekrošius kviečia kartu dirbti tik išrinktuosius. Tačiau faktas lieka faktu: Vandalo („Išvarymas“), Lauryno („Katedra“) vaidmenų kūrėjas spektaklyje „Borisas Godunovas“ pirmą kartą dirba su šiuo režisieriumi. Viktorija Vitkauskaitė bando įžvelgti, ką E. Nekrošius lipdo iš M. Repšio, o šis – iš apsišaukėlio Dmitrijaus.
Į pokalbį aktorius atvažiuoja iškart po dar vienos „Boriso Godunovo“ repeticijos. Iki premjeros likusios maždaug penkios savaitės. Energingai įžengiantis pašnekovas, regis, puikios nuotaikos – turbūt rimtesnių pastabų per repeticiją negavo? „Šiandien buvo sunku, Nekrošiui daug kas nepatiko. Bet esu per daug pavargęs, kad viską imčiau į galvą“, – šypteli jis.
Nuovargį visgi išduoda žvilgsnis, pokalbio pauzės ir po kelių bandymų giliau pasikapstyti kuriamo personažo – apsišaukėlio Dmitrijaus – psichologijoje kone išskiemenuojamas „nežinau“. Galima suprasti: su Rusijos caro palikuonimi apsimetančiu veikėju M. Repšys tądien jau buvo praleidęs tris, o gal ir šešias valandas – tiek paprastai trunka spektaklio repeticijos. Jos prasidėjo praėjusių metų rugsėjį. Kai Lietuvos nacionalinis dramos teatras dar tik atsargiai skelbė apie planus rodyti E. Nekrošiaus režisuotą Aleksandro Puškino pjesę, M. Repšys jau žinojo, kad atliks šiame spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų. Tada, rudenį, buvo „padarytos“ ir svarbiausios aktoriaus scenos. Nuolatinio partnerio scenoje nėra: Boriso Godunovo (akt. Salvijus Trepulis) ir apsimetėlio Dmitrijaus keliai nei pjesėje, nei spektaklyje nesusikerta. Dvi scenos, kurių centre atsiduriantis Dmitrijus eilėmis įrodinėja savo tiesas, trunka po pusvalandį. „Aš jau svajoju apie vaidmenį, kur herojus kalbės normalia kalba, nes tos eilės… jos visur! Turiu tik kelis vaidmenis, kur tekstas yra proza, o kitur – poezija arba siurrealizmas. Man kol kas labiau norisi prozos. Bet gal Nekrošius ir gerai sako, kad nereikia eiliuoto teksto bijoti: jis ir parašytas ne buitine kalba, tai – poezija“, – teigia aktorius.
E. Nekrošiaus pavardę per pokalbį linksniuojame dažniau nei visų pjesės personažų ir aktorių vardus drauge sudėjus. M. Repšys dabar šypsodamasis prisimena ankstesnį savo įsitikinimą, kad su šiuo režisieriumi dirba tik išrinktieji: jo trupė „Meno fortas“ ir retkarčiais keli kviestiniai menininkai. Tačiau „Boriso Godunovo“ pastatyme ir „Meno forto“, ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių bus maždaug tiek pat. Rečiau su E. Nekrošiumi dirbantys artistai apie jo metodus dažniausiai kalba itin lakoniškai, apsiribodami nežinia ką reiškiančia fraze „ten viskas kitaip“. M. Repšiui didžiausias režisieriaus „kitaip“ atrodo milžiniškas jo indėlis į kiekvieno spektaklio kūrėjo darbą: „Nekrošius viską sugalvoja už visus, jis pats viską padaro. Tavo kūryba prasideda tik tada, kai jis baigia savąją. Gali Nekrošiumi visada pasitikėti, nes jis niekada neleidžia sau ilsėtis ir yra labai sąžiningas. Jei ko nors nežino ar nesugalvoja, net repeticijas atšaukia. Tiesa, repetuojant „Godunovą“ taip dar nebuvo.“ Toks darbo principas M. Repšiui atrodo ne mažiau įdomus už didelę režisieriaus suteikiamą laisvę aktoriams: „Man nepriimtina tik tada, kai režisierius tave žemina ir bando paversti niekingu padaru. Žiauriausia, kai režisierius prikuria ir išvažiuoja į užsienį, o aktorius dešimt metų vaidina tai, ko nenori. Man, ačiū Dievui, taip dar nebuvo.“
