Nuolatiniai kūrybiniai ieškojimai, nebijojimas būti jautriu – jauno aktoriaus Andriaus Gaučo teatrinė realybė. IQ domėjosi, kokių spalvų jai suteikė artėjančios Juozo Miltinio dramos teatro spektaklio „Nekviestoji“ gastrolės Kaune.
A. Gaučas spektaklyje kuria pagrindinį – nereginčio Senelio – vaidmenį. „Esminė šio spektalio mintis – nebijoti. Baimė – didžiausia klaida, kurią mes galime padaryti. Mano kuriamas Senelis nuolat nerimauja, kartais galbūt netenka savitvardos, tačiau jis jaudinasi ne dėl savęs, o dėl dukters, jos gyvybės. Senelis gerumu, viltimi, šviesa bando išsiaiškinti tiesą“, – apie kuriamą personažą kalbėjo aktorius.
Nors spektaklio ašis – tiesiogiai neįvardijama mirtis, A. Gaučas „Nekviestąją“ vadina viltingu kūriniu, sakančiu, jog nevalia užmiršti jautrumo, pasiduoti abejingumui, cinizmui. „Nesiliausiu tikėjęs, jog žmogus iš prigimties yra jautri, gera būtybė. Šiandieninėje visuomenėje jautrumas suvokiamas kaip trūkumas, yda. Tačiau man atrodo, sielos jautrumas – didžiausia stiprybė ir vertybė“, – svarsto A. Gaučas.
„Aš juk nematau kaip jūs“ – šie personažo žodžiai byloja: neregintis Senelis mato kitaip. Paklausus aktoriaus, kaip klostėsi šio vaidmens kūrybinis procesas, A. Gaučas sako, kad vaidmenys niekuomet nesukuriami iki galo: tai nuolatiniai ieškojimai, kaita. Kiekvienas spektaklis – tarsi naujas gyvenimas. „Kiekvienąkart viską išgyveni iš naujo. Stengiesi nesikartoti, išvengti to, kas jau padaryta, netgi to, kas atrodė teisinga“, – teigė A. Gaučas. Personažo kūrybą aktorius apibūdina tarsi bendrą jo ir spektaklio režisieriaus Mariaus Meilūno kelionę šio vaidmens klodais – ieškant, kartais suklumpant, bet niekada neprarandant vilties: „Tai vaidmuo, kuris man neleidžia nurimti. Nors spektaklis rodomas vos kartą per mėnesį, mano galvoje nepaliaujamai sukasi Senelio, kitų veikėjų gyvenimų kaleidoskopas“.
