Vargu ar kur nors Lietuvoje vyksta tokia paroda, kuri šiuo metu yra surengta Kaune, Mykolo Žilinsko galerijoje. Vargu ar šiuo metu atsiras dar vienas toks menininkas, kuris destruktyviais vaizdiniais sugebės sužavėti ir priversti vis sugrįžti iš naujo apžiūrėti jo kūrinius. Ir vargu, ar būnant šios parodos kaltininkui gyvam, paroda būtų surengta.
Lietuvoje beveik nežinomos Hamburgo dailininkės Aliutės Mečys (1943-2013) paroda pavadinta paprastai ir jautriai „Aliutė“. Taip lietuviškai, be jokių įmantrybių, parodant labai artimą santykį su menininke ir jautrų priėjimą prie jos kūrinių – tokį priėjimą, kuris galimas tik tarp gerai pažįstamų žmonių, jungiamų tarpusavio pasitikėjimo.
Tapytoja ir scenografė Aliutė Mečys gyveno šiaurinėje Vokietijos dalyje, Hamburge, neturtingame miesto rajone Šancene, kurio vardas primena kaunietiškuosius Šančius. Aliutės tėvas buvo lietuvis, motina – vokietė. Todėl menininkės vardas bei pavardė lietuviški. Tapytoja visada akcentavo savo lietuviškumą – paveikslus pasirašydavo Mečys pavarde, nors vokiečiai dažniau naudodavo vokiškąją pavardės formą – Meczies, o Aliutę šaukdavo Ute.
A. Mečys paveikslai kelia asociacijas su danų režisierius Larso von Triero filmuose veikiančiomis moterimis. Jose slypi savidestrukcija, žiaurumas ir agresija. Taip tarsi atskleidžiama šėtoniškoji moters esybės pusė. Kai žvelgiame į A. Mečys fotografijas, sunku patikėti, kad ši angeliškai garbanotais plaukais, smulkaus kūno sudėjimo ir švelnių veido bruožų moteris galėjo tapyti tokius gūdžius ligi siaubo, mistiškos ir siurrealistiškai iškreiptos realybės vaizdus. Menininkė patyrė galybę skaudžių patirčių ir išgyvenimų (vaikystė karo metu, išgyvenimas dėl tėvų kartos „nuopelnų“ kare), kuriais reikėjo atsikratyti. Tapydama dailininkė, matyt, bent kiek atsikratydavo tų slegiančių minčių. Psichoanalitikai, besiremiantys S. Freudo teorijomis, iš šios tapytojos kūrinių tikriausiai išgvildentų daug žinių apie tamsiąją asmenybės pusę.
