Kontrakultūros sąjūdžių istorija Lietuvoje iki šiol gana skurdi ir neautentiška: pradedant tarpukario keturvėjininkais bei kitais politiškai angažuotais menininkais ir baigiant atgavus nepriklausomybę mūsų šalyje bandyto „persodinti“ amerikietiškojo „Fluxus“ patirtimis, nieko nauja lietuviškoje kontrakultūroje nesirado.
Kultūrologas Vytautas Kavolis dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje rašė apie dirbtines pastangas tarpukariu lygiuotis į Vakarų Europos ir Rusijos avangardinę literatūrą. Mokslininko nuomone, Kazio Binkio, Juozo Tysliavos ir kitų kūrėjų mėginimai adaptuoti užsienio patirtį Lietuvoje tebuvo imitacija, niekaip nesusijusi nei su originaliu mąstymu, nei su mūsų valstybės kontekstu.
1990-aisiais atkūrus valstybę, lygiai tokie pat žavingi ir patrauklūs mūsų kultūros žmonėms, ypač dailininkams, atrodė „Fluxus“ su Jurgiu Mačiūnu priekyje veiksmai. Visgi plaukiojimas Kauno mariomis (imituojant laiško J. Mačiūnui siuntimą) ir kitos akcijos tebuvo smagūs patiems jų dalyviams, tačiau neturėjo unikalios reikšmės mūsų kontekste.
Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo fluxinių plaukiojimų ir kitokių formų smaginimosi, lietuvių literatūros lauke netikėtai radosi reiškinys, vertas būti vadinamas originaliu ir specifiškai lietuvišku kontrakultūriniu veiksmu. Prieš Naujuosius metus išleista šiuolaikinių lietuvių apsakymų rinktinė „Troleibuso istorijos“. Reiškinį fiksuojanti ir deklaruojanti knyga yra lyg manifestas, kuriuo priešinamasi nusistovėjusiems stereotipams ir mąstymo klišėms. Aiškėja, kad lietuvių rašytojai turi prieš ką protestuoti, net nesidairydami į Vakarų Europos ar Amerikos literatūrines madas. Apsakymų rinktine sėkmingai bandoma paneigti mitą, kad lietuvių proza iki šiol yra tik kaimiška, lyrinė, poetinė.
