Patrauklus, kitus įkvepiantis, nepastebėtas neliekantis žmogus įvardijamas kaip charizmatiškas. Galbūt nebūtų įžūlu išplėsti sąvokos ribas ir charizmatišku pavadinti pastatą? Juk Gedimino prospekte 22-uoju numeriu pažymėtas namas, įamžintas tokių asmenybių kaip Jono Basanavičiaus ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio biografijose, veikiausiai nepelnė šios šlovės tiesiog šiaip sau. Viktorija Vitkauskaitė atverčia tris apie 1900-uosius iškilusio statinio istorijos puslapius, kurie įkūnijo vis kitokius jo amplua: erdvių namų, garsios kavinės ir Vilniaus mažojo teatro.
SUNKŪS LAIMINGI METAI. Aukštos dvivėrės durys prie įėjimo į dabartinę Vilniaus mažojo teatro salę slepia pašaliniams neprieinamas pagalbines patalpas. Šiandien sunku patikėti, kad būtent šioje vietoje maždaug prieš septynis dešimtmečius būta buto, kuriame gyveno Monika Mironaitė ir Juozas Baltušis.
Legendinė Lietuvos aktorė ir garsus rašytojas kartu praleido daugiau kaip keturis dešimtmečius – iki pat J. Baltušio mirties 1991 m. Čia, dabartinio teatro patalpose, buvo jų bendro gyvenimo pradžia. Nuo 1935-ųjų pastate veikė Vilniaus radiofonas, o jo pirmininku po karo paskirtas J. Baltušis. Jis apsistojo tame pačiame name esančiame tarnybiniame bute, į kurį maždaug 1946 m. su dukra Dagne Jakševičiūte atsikraustė M. Mironaitė. Erdviame būste apsigyveno keturiese: abu sutuoktiniai, M. Mironaitės duktė bei J. Baltušio dukra Rita Baltušytė.
Aktorę D. Jakševičiūtę su šiais namais sieja fragmentiški, tačiau nepaprastai ryškūs pirmieji vaikystės prisiminimai. Penkių kambarių butą galėjai visą apeiti ratu. Vienas nedidelis kambarys buvo skirtas svečiams. Kartais jame apsistodavo giminaičiai, kuriam laikui – aktoriai, kiti pažįstami. D. Jakševičiūtė mena ir valgomąjį su dideliu ovaliu stalu, nejaukų kvadrato formos savo ir R. Baltušytės kambarį, pailgą tėvų miegamąjį ir salę, kuri taip pat priklausė tarnybiniam butui. Čia vykdavo pokyliai su šokiais, o šiokiomis dienomis patalpa būdavo uždaryta. Užvertas salės duris iš koridoriaus pusės slėpė sunki klostuota užuolaida. Kartą ji tapo D. Jakševičiūtės prieglobsčiu, leidusiu pasislėpti nuo vaikiškos baimės. „Kurį laiką mūsų namuose gyveno rašytojas Aleksas Baltrūnas. Sykį auklė mane paliko namie visai vieną. Išgirdau į namus grįžtantį Baltrūną ir taip išsigandau, kad palindau po užuolaida ir pasislėpiau. Ištupėjau ten visą laiką, kol pagaliau parėjo auklė, ir tik tada išlindau“, – prisimena D. Jakševičiūtė, kuriai tuomet buvo maždaug 4–5 metai.
