Tylia nata prasidėjęs pašnekesys su lenkų režisieriumi Krystianu Lupa pabaigoje išauga iki tikro forte. Kuo skaudesnes ir nemalonesnes temas paliečia pokalbis, tuo tvirčiau ir radikaliau nuskamba šio menininko pozicija. Vieną garsiausių Europos režisierių prieš spektaklio „Didvyrių aikštė“ premjerą Vilniuje kalbino IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
Statyti Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“ Vilniuje jums pasiūlė Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), tačiau jo kūrinių esate statęs ir anksčiau. Kuo jums artimas šis autorius?
– Dėl Th. Bernhardo esu pamišęs nuo pat pirmojo jo kūrinio, kurį skaičiau lenkų kalba (vėlesnius jau skaičiau vokiškai). Tai buvo jo romanas „Kalkwerk“. Nesitikėjau, kad būdamas subrendęs dar galiu patirti literatūrinę iniciaciją. Poetė ir rašytoja Ingeborga Bachmann yra sakiusi, kad Th. Bernhardo kūryba – tai ne naujas literatūros stilius, o visiškai kitoks mąstymo būdas, kitoks literatūrinio žodžio ir žmogaus santykis. Mes visą laiką bandome išreikšti žmogų pasinaudodami literatūrinėmis priemonėmis. Tačiau kiekvieną kartą kur nors padarome klaidą. Žmogus ir žodžių srovė nėra tas pats, tarp jų yra skirtumas.
„Didvyrių aikštė“ – paskutinis Th. Bernhardo kūrinys. Tai ekstremali pjesė. Galima sakyti, kad skaitydamas kūrinį prie jo nepriartėsi. Th. Bernhardas buvo painių dialogų meistras. Nors ir labai ruošiausi repeticijoms, kartais apimdavo jausmas, jog nevisiškai šį kūrinį suprantu. Kai kurie niuansai atrodė varginantys ir tušti. Tik tada, kai ėmiau girdėti (aktorių – IQ past.) balsus, kai užčiuopėme dalykus, kuriuos slepia veikėjai, ši pjesė mums atsivėrė scenoje.
