Žvilgsnis į garsiausio lietuvių kilmės sociologo pasaulyje indėlį sociologinei ir filosofinei minčiai
Kartą garsusis išeivijos sociologas Vytautas Kavolis man prisipažino, kad klausantis ir skaitant, kokia kalba tarpusavyje diskutuoja ir santykius aiškinasi lietuvių šviesuomenė, jį apima neviltis. Geriau jau niekada, sakė jis, Vakarų akademinė publika jos neišgirstų ir nesužinotų. (Beje, panašius žodžius apie lietuviškas žodines orgijas ir batalijas man yra sakęs Tomas Venclova.) Kažkas įvyko Lietuvos viešojo kalbėjimo sferoje, tik mes to ėmėme ir nepastebėjome. Arba valingai nusprendėme nepastebėti.
Šiemet spalio 8 d. V. Kavoliui sukaktų 85 metai. Jis gimė ir augo ikikariniame Kaune, mokėsi „Aušros“ berniukų gimnazijoje, o jo klasės draugai buvo būsimieji išeivijos politologai santariečiai Aleksandras Štromas ir Julius Šmulkštys. Išsiskyrę per karą ir susitikę „Santaros-Šviesos“ sąskrydyje JAV 1975 m., A. Štromas ir V. Kavolis pratęsė Antrojo pasaulinio karo ir emigracijos nutrauktą pokalbį – būtent toje vietoje, kurioje abu prisiminė jį baigę. V. Kavolis niekada nepamiršdavo žmogaus veido, vardo, nuomonės ir pokalbio su juo pradžios bei pabaigos.
Likimas V. Kavoliui skyrė vieną dalį jo šaliai ir tautai tekusių išmėginimų – karo pabaigoje šeimai pasitraukus į Vokietiją, ten praleidus keletą metų Tiubingene ir Hanau, lietuvių pabėgėlių stovyklose, o po to atsidūrus juos priglobusioje Amerikoje, jis išgyveno vieną istorijos dalį. Tai egzilio, tėvynės praradimo ir ilgesio istorija, iš kurios gimė genialios knygos lietuvių ir anglų kalbomis. Kitą savo šalies istorijos dalį, kurios tiesiogiai nepatyrė iš jos išvykęs, V. Kavolis išgyveno kaip didžiulę savo politinę ir moralinę dramą, ypač dėl savo moralinės vaizduotės ir jautrios sąžinės. Lietuviškoje studijoje „Nužemintųjų generacija: egzilio pasaulėjautos eskizai“ jis neįtikėtinai jautriai nuspėjo savosios šalies laikiną ar nuolatinį praradimą būsiant ne politinių krizių ar karų padarinį, o „normalią“ ir neišvengiamą modernybės būklę, kuri žmogų ištraukia iš jam aiškaus ir atpažįstamo pasaulio tam, kad blokštų į istoriją, kupiną neaiškumo, nesaugumo, dvilypumo ir iš esmės neatsakomų egzistencinių klausimų.
