Visumos, pilnatys nesuprantamos taip, kaip regime pavienius daiktus. Suvokti miestą yra daugiau, nei žvelgti į atskiras gatves ir namus.
Gausu žmonių, nemąstančių miesto kaip pilnaties, nors jie gyvena tarp pastatų, troleibusų ir sankryžų. O patirti Kauną ar Vilnių kaip daugialypes ir prieštaringas pilnatis reiškia dar daugiau – ne tik suvokti miesto visumą, bet dar ir ypatingą, būdingą tik mūsų kultūrai, konkrečiam upių ir slėnių kraštovaizdžiui, istorijai. Dažniausiai negebėjimas mąstyti visumų pakeičiamas stereotipais. Toks mąstymas yra visumos nesuvokimo simptomas, pilnaties falsifikatas. Stereotipiškai vertinantys šiauliečius ar panevėžiečius, žemaičius ar suvalkiečius dažniausiai nemoka daryti pagrįstų, vaizdingų, apibendrinančių (sintetinių) sprendinių ir todėl lengvai tiki, daugina tuščias etiketes. Vienetinio daikto, stereotipinės schemos ir konkrečios visumos skirtumą išsamiai apmąstė Erwinas Panofsky knygoje „Ikonologija“. Jis pastebėjo, kad žiūrint į dažus ir pavienes figūras pamatyti „Paskutinės vakarienės“ biblinį, eschatologinį pasakojimą jau yra svarbus visumos patyrimas, atsakingas ir laisvas sprendimas. Suprasti Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę“, būtent jo stiliaus, laiko ir vietos, paveikslą – visumos mąstymo menas, kuris sujungia temos bendrybę, ypatybę, religinę mistiką ir nepakartojamą stilių. Daugeliui žmonių toks sprendimas neprieinamas ir, žvelgdami į italų genijaus paveikslą, jie mato spalvas, figūras šalia stalo, vardija vertinimo klišes. O tam, kad būtų išvysta kūrinio pilnatis, būtina išmanyti perkeltines figūras, tropus, kompoziciją ir ritmą, stilių, gebėti interpretuoti ir savarankiškai spręsti, ką menininkas nori mums pranešti.
Šis pavyzdys yra reikšmingas aiškinant apie ideologiją ir propagandą, kurios gamina daugybę stereotipinių konstrukcijų, vienodai iškreipiančių vienetinių daiktų ir kultūriškai reikšmingų visumų suvokimą. Pilnatys vystosi dėl savo prieštaringos kilmės ir mūsų sprendimų, o klišės ilgai nekinta. Patirti pilnatį mokomės iš didelių meno kūrinių ir tam sugaištame daug laiko, turime įdėti pastangų, kol įgyjame gebėjimą spręsti, o stereotipiniai pakaitalai patenkina smalsumą iš karto ir apgauna. Taip atsitinka mąstant kompleksišką ir daugiamatį dalyką – valstybę. Vietoj jos įvairovės raidos supratimo, numatančio daugelio istorijos ir literatūros kūrinių nagrinėjimą, patriarchų dvasios skaitymą, nuolat ir gausiai pateikiama stereotipų: bejausmių schemų, prekės ženklų. Juo labiau komercinė kūrybinė industrija skatina kurti ir dauginti valstybės prekės ženklus. Sudėtingą pilnatį pakeitus ženklinėmis figūromis žmogus pripratinamas mąstyti mechaniškai ir magiškai. Vien vardas turi atstoti pilnaties proceso suvokimą, o ženklų kartojimas, atrodo, gali pagerinti piliečio būklę. Mechaniniai reikalavimai ir maginės viltys rodo, kaip smarkiai valstybės kaip prekės suvokimas sugriovė gebėjimą savarankiškai ir atsakingai spręsti apie pilnatis.
Be didžiųjų literatūros kūrinių, be ilgalaikių, laisvų ir kūrybingų istorijos ir meno studijų jokia valstybė neatsiveria. Konstitucija yra tik įžanga į jos dvasią, be kurios sprendimai apie šalį tėra įstatymo, prekės ženklo arba stereotipo kartojimai. Visumai mąstyti reikia ypatingos vaizduotės, specialaus kognityvinio, autonominio veiksmo: sintetinio sprendimo, pavienius ir priešingus dalykus paverčiančio hipotetiniu dėsniu, kurį verta arba įgyvendinti, arba su kuriuo reikia kovoti. O prekinis ar propagandinis mąstymas atplėšia žmogų nuo galimybės būti atsakingam už savo sprendimus. Dar daugiau, stereotipų kartojimas panaikina patį visuomeninį skonį, pašalina gilių, daugiamačių ir prieštaringų politinių visumų patyrimą. Štai kodėl visumų pakaitalais – prekės ženklais, stereotipais, emblemomis – lengva manipuliuoti. Šiuos stabus, chimeras ir kentaurus smarkiai kritikavo filosofas Arvydas Šliogeris. Tačiau buvo matyti, kad niekas šių Augėjaus arklidžių neišvalys.
