Iš vieno prekybos tinklo į kitą keliaujantys tūkstančiai darbuotojų prisitaikė prie išnaudojimo, tačiau degradavimo kainą pajus ir visuomenė. Tai interviu IQ apžvalgininkui Ignui Krasauskui sakė Irina Judina, Samdomų darbuotojų profesinės sąjungos (SAMPRO) pirmininkė, anksčiau vadovavusi vienai iš „Iki“ parduotuvių.
– Kaip istoriškai keitėsi darbuotojų sąlygos Lietuvos mažmeninės prekybos tinkluose?
– Du pirmieji prekybos tinklai pačioje pradžioje, nevaržomi konkurencijos, pasirinko labai skirtingas strategijas. Vienas orientavosi į masinį pirkėją ir per kapitalo kaupimo stadiją vadovavosi „laukinio kapitalizmo“ principais. Kitas kūrė europinius standartus atitinkantį prekybos tinklą su savita kultūra ir konkrečiu socialiniu paketu darbuotojams. Pavyzdžiui, už stažą buvo pridedama papildomų atostogų dienų, svarbiais gyvenimo atvejais skirtos išmokos. Tai buvo daugiau, nei reikalaujama įstatymais. Tačiau abu persiorientavo į statistinį vidurkį, kai atėjo nauji žaidėjai.
Apie 2000-uosius rinką buvo pasidaliję penki ar šeši prekybos tinklai. Visuose vyravo paprotinė teisė, o darbo įstatymai mažai ką reiškė. Pagrindinė vadovų funkcija – kuo labiau išnaudoti darbo jėgą nedidinant sąnaudų. Jie vienu metu net buvo skatinami procentu nuo sutaupyto darbo užmokesčio fondo.
Ekonominio augimo laikotarpiu darbo sąlygų neatitiktį įstatymams kai kurie tinklai kompensavo didesniais atlyginimais, kai kur siekusiais 2000 litų, tačiau kiti nuosekliai laikėsi taupymo politikos. Prasidėjus krizei sparčiai diegtas nemokamas viršvalandinis darbas, kuris tapo teisės į darbo vietą principu: jei nepatinka – eik lauk, yra šimtai laukiančių. Sukurta begalė vidinių norminių aktų, kurie ilgainiui tapo nebe darbo organizavimo, bet susidorojimo su nepaklusniais arba savo teises ginančiais pavaldiniais priemone.
– Ar prisimenate gerų prekybos tinklų iniciatyvų darbuotojų atžvilgiu?
– 2008 m. buvo iniciatyva nedirbti Velykų, Kalėdų ir naujųjų metų pirmosiomis dienomis, tačiau ji žlugo, nes vienas iš prekybos tinklų sulaužė susitarimą. Sunku prisiminti kitų pavyzdžių, kurie duotų daugiau naudos darbuotojams, nei būtų skirti teigiamam įvaizdžiui formuoti.
Vieno prekybos tinklo darbuotojai nemokamai maitinami tuo, ką prekybininkas šiaip jau turėtų išmesti, nes nepardavė. Be to, sutaupoma pinigų už utilizaciją.
Periodiniai sveikatos patikrinimai darbo vietoje pateikiami kaip rūpestis darbuotojų sveikata, tačiau kas turi naudos? Darbdavys sutaupo sveikatai patikrinti skirtą privalomą apmokėti darbo laiką – vietoj vienos darbo dienos tai padaroma per 10–15 minučių. Ką gauna darbuotojas? Abejotinos kokybės paslaugą, kuri atliekama virtuvėlėse, pagalbinėse patalpose.
– Kokiomis priemonėmis darbuotojai spaudžiami dirbti viršvalandžius?
– Dauguma prekybos tinklų visus žemiausios grandies darbuotojus priima dirbti už minimalų atlyginimą ir moka priedus, tačiau nėra taisyklių, kokiomis sąlygomis jie skiriami. Kai kur tam, kad būtų pateisinta nenormuota darbo diena, įvesta atsakomybė atlikti visus pagal pareigas priklausančius darbus. Jei žmogus nesutinka dirbti viršvalandžių po kelias valandas per dieną, jam gali nemokėti priedo. Tik susivieniję žmonės galėtų pareikalauti, kad motyvavimo sistema būtų skaidri ir aiški, bet šiuo metu į profesines sąjungas susibūrusi tik nedidelė dalis „Rimi“ ir „Iki“ darbuotojų.
Tačiau yra pora tinklų, kurie moka daugiau nei minimalų atlyginimą, įvairių kategorijų darbuotojams nustatyti skirtingi, kad ir nesmarkiai, atlyginimai. Tai žingsnis sąžiningumo link.
– Ar galėtumėte išskirti prekybos tinklus, kuriuose sąlygos geresnės arba prastesnės?
– Žinoma. Nenorėčiau reklamuoti konkrečių tinklų, bet skandinavų kapitalo įmonės labiau išlaikiusios žmogiškumą, mato ne robotizuotą pareigų vykdytoją, o žmogų.
– Kokie teisiniai pokyčiai turėjo didžiausią įtaką darbuotojams?
– Iki 2002 m., kai buvo patvirtintas Darbo kodeksas, darbo santykiai reglamentuoti atskirais įstatymais, nutarimais, įsakymais, ir ne specialistui buvo sunku susigaudyti. Su kodeksu atsirado ir reali galimybė ginti darbuotojų teises. Tačiau paprotinė teisė vyravo dar ne vienus metus: kontroliuojančioms institucijoms gerokai dažniau teko tirti darbų saugos, nelaimingų atsitikimų ir nelegalaus darbo atvejus, o ne viršvalandžių ar atsiskaitymo klausimus. Labai mažai darbuotojų konfliktui spręsti rinkosi teisinį kelią, dauguma tiesiog migravo iš tinklo į tinklą ieškodami sąžiningesnio darbdavio.
2014 m. darbo ginčų nagrinėjimą perėmė Valstybinė darbo inspekcija. Ankstesnė į neviltį varanti tvarka, kai darbdaviui buvo teikiamas skundas dėl jo paties sprendimo, panaikinta. Padėtis pasikeitė kardinaliai. Atsirado reali galimybė išspręsti nesutarimą nepasiekus teismų. Darbdavių pralaimimi ginčai turėjo įtakos ir jų pozicijai: imta garsiau kalbėti apie „nelanksčiai reguliuojamus“ darbo santykius, „sovietinį reliktą“ ir pan.
– Vis dėlto yra žmonių, kuriems pakanka to, ką gauna, ir savo bei kolegų padėties jie nevertina kaip išnaudojimo.
– Dalis tokių yra, tačiau mes kaip profsąjunga kalbame apie tuos, kurie darbo vietoje jaučiasi išnaudojami, bet nori tokias sąlygas keisti ir toliau dirbti. Prieš mėnesį ėjome derėtis su darbdaviu dėl konflikto su išsilavinusiu, kvalifikuotu devynerių metų patirtį turinčiu darbuotoju: išspręskime situaciją, ir jis toliau dirbs įmonės labui. Bet bendrovei tokių nereikia, ji praleido šį klausimą ir pasakė: ne, mes derėsimės dėl išeitinės kompensacijos. Jai naudingesnis žmogus, kuriam pakanka minimalaus atlyginimo, kuris besąlygiškai vykdo nurodymus ir dar sutinka paplušėti nemokamai „įmonės labui“. Pretendentų padirbėti tokiomis sąlygomis vis dar yra.
Dar blogiau, jei žmogus nesutinka su esama padėtimi, bet bando prisitaikyti ir išgyventi. Pasak vieno prekybos tinklo vadovo, apie 70 proc. vagysčių įvykdo patys darbuotojai. Žmonės mano, kad taip galima kompensuoti neteisybę. Apie jokias profsąjungas tokiems neverta nė kalbėti. Jie prisitaiko individualiai. Prekybos tinklai savinasi jo darbą, o jis ką nors nugvelbia iš prekybos tinklo. Pastarieji sukelia problemas, kurių sprendimas – labai neaiškus. Sukuriamas mentalitetas, kuris prisideda ir prie to verslo, ir prie visuomenės degradacijos. Galima kaltinti žmogų, bet jis neturi arba nemato pasirinkimo, pavyzdžiui, kolektyvinio veikimo priemonių.
– Ar „Lidl“ atėjimas gali pakeisti kitų tinklų darbuotojų sąlygas?
– Nemanau, kad kelių dešimčių parduotuvių tinklas paveiks susiklosčiusią struktūrą arba greitai užims dominuojančią poziciją. Jei „Lidl“ ateis su sava pagarbos darbuotojui ir darbui kultūra, tėra tik vienas klausimas – kiek užtruks, kol jis integruosis į „anachronizmų atsikračiusią“ rinką. Permainų būtų galima tikėtis, jei besirenkantys apsipirkimo vietą įvertintų ten dirbančių žmonių sąlygas.
– Kaip vartotojams atsirinkti, jei jie neturi aiškios informacijos? Kaip ir šiame interviu – prekybos tinklų pavadinimus galime spėti iš užuominų.
– Paklauskite pardavėjų, kuriuos matote kasdien, ar jie patenkinti darbo sąlygomis. Jei ne, eikite apsipirkti kitur. Verta užsukti į nedideles parduotuvėles, kad ir toliau nuo namų, kur pardavėjai nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu pirkėju.
—–
I. Judina
1960 m. gimė Vilniuje.
1982 m. Vilniaus universitete baigė ekonominės kibernetikos studijas.
2006–2009 m. vadovavo „Iki“ parduotuvei Vilniuje.
Nuo 2009 m. – SAMPRO pirmininkė.
