Ukrainoje – vėl politinė krizė. Lietuviui Aivarui Abromavičiui palikus ekonomikos ir prekybos ministro postą po to, kai jis paskelbė nenorintis pasiduoti korupcinei sistemai, visa vyriausybė buvo spaudžiama atsistatydinti. Kalbama ir apie pirmalaikius rinkimus. Apie ekonominę ir politinę padėtį Ukrainoje su Adomu Audicku, atsistatydinusio ekonomikos ministro A. Abromavičiaus patarėju, kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.

– Kokia situacija Ukrainos politikoje, atsistatydinus A. Abromavičiui? Bandoma išsaugoti esamą ministrų kabinetą ar vis dėlto bus siekiama suformuoti naują?

– Yra keletas skirtingų pozicijų. Pati vyriausybė linkusi konsoliduotis ir išlikti. Tie ministrai, kurie buvo pateikę prašymus atsistatydinti, išskyrus A. Abromavičių, jau sutiko su tam tikromis sąlygomis grįžti (per pastarąjį pusmetį net keturi Arsenijaus Jaceniuko vadovaujamos vyriausybės nariai įteikė atsistatydinimo pareiškimus, bet parlamentas iki šiol nenusprendė, ar juos patenkinti, – IQ past.). Premjeras taip pat nori išlaikyti šį ministrų kabinetą ir neseniai parengė 2016 m. veiklos planą. Tačiau Radoje yra gerokai daugiau neaiškumų. Kalbama, kad parlamentarai pradėjo rinkti parašus, siekdami atstatydinti ministrą pirmininką. Tokią iniciatyvą remia įvairių frakcijų atstovai ir jų skaičiaus gali užtekti tikslui pasiekti. Kol nesurinkti visi parašai, sunku spręsti, ar realiai bus pasiekta būtina dauguma (Vasario 16-ąją Radoje pritrūko balsų pareikšti nepasitikėjimą A. Jaceniuko vyriausybe – IQ past.).

– A. Abromavičius yra užsiminęs, kad šiuo metu Ukrainai labiausiai reikėtų technokratų vyriausybės, nepriklausomos nuo politinio spaudimo. Ar tai įmanoma, kai verslo ir politikos interesai šitaip susipynę?

– Pirma apibrėžkime, kas yra technokratas ir politikas Ukrainos kontekste. Aš manau, kad reformas turi vykdyti profesionalus politikas. Tačiau čia politiku laikomas žmogus, kuris šioje srityje dirba ne mažiau kaip 20 metų ir su politine bendruomene bei įvairiomis grupuotėmis yra susijęs verslo ryšiais. Todėl sakoma, kad reikia technokratų, t. y. šviežio kraujo, žmonių iš verslo, bet turinčių gerą reputaciją, kurie nebūtų siejami su senaisiais politikais. Ukrainoje gana stipri visuomenė, o bendruomeniškumo jausmas netgi didesnis nei Vakarų šalyse. Šioje aktyvioje bendruomenėje yra tikrai nemažai geros reputacijos, intelektualių, šaliai norinčių padėti žmonių. A. Abromavičius irgi vienas tokių. Jis padarė puikią karjerą globaliame versle ir tai nebuvo tipinis posovietinių šalių verslas. Tokių žmonių Ukrainoje yra ir daugiau, jie gali ateiti į politiką ir įgyvendinti reformas.

– Žiniasklaidoje A. Abromavičius minėjo remsiantis dabartinės finansų ministrės Natalijos Jaresko kaip galimos naujos premjerės kandidatūrą. Ar jis būtų linkęs likti Ukrainos politikoje, jei susiklostytų tam tikros aplinkybės?

– Aišku, būtų geriausia paties A. Abromavičiaus pasiteirauti, kokią jis mato savo politinę ateitį. Vis dėlto manau, kad Aivaras, daugybę metų gyvenęs Ukrainoje, tiesiog jaučia pareigą išsakyti nuomonę, kaip derėtų spręsti šalies problemas, kaip viskas turėtų plėtotis, ir tai nebūtinai reiškia, kad jis turi politinės karjeros planą. Su juo sutinku, kad į vyriausybės vadovo postą turėtų ateiti žmogus, kuris nėra pernelyg ilgai dirbęs politikoje. Ankstesnė Ukrainos politika ir jos formuotojai išties vertinami kontroversiškai. Reikia naujo požiūrio, profesionalų, gebančių galvoti ne apie politines kovas, o apie būtinas pertvarkas. Jas vykdyti nėra taip sunku – pasaulyje atlikta daugybė reformų, tereikia pasiremti kitų šalių pavyzdžiu ir priimti sprendimus.

– Kiek asmeniškai teko susidurti su spaudimu, dirbant A. Abromavičiaus komandoje? Juk ėmėtės būtent valstybės įmonių privatizavimo, restruktūrizavimo reformų – bene jautriausios, įvairius verslo interesus apimančios srities?

– Taip, mes su A. Abromavičiumi pradėjome šią reformą, kai tik jis tapo ministru. Aivaras paskyrė mane jos kuruoti. Valstybės valdomų įmonių padėtis buvo itin prasta ir dabar nėra gera. Korupcija milžiniška, valstybės įmonių labai daug. Mačiau įvairių dalykų ir interesų šioje srityje, bet verslo ar politinį spaudimą Aivaras atremdavo pats – iki manęs tai neateidavo.

Ukrainoje gana stipri visuomenė, o bendruomeniškumo jausmas netgi didesnis nei Vakarų šalyse.

Tačiau akivaizdžiai matėme, kad paprasti sprendimai, pavyzdžiui, išskaidrinti įmones, paskirti naujus ir profesionalius vadovus, atlikti bendrovių veiklos auditą arba privatizuoti tas įmones, kurios akivaizdžiai turi būti privatizuojamos, nes valstybė niekada jų efektyviai nevaldys, nebuvo priimami arba viskas vyko pernelyg lėtai. Todėl akivaizdu, kad pasipriešinimas didelis, ir politinis spaudimas tikrai egzistuoja.

– Kaip apibūdintumėte Ihorį Kononenką, kuris atsidūrė ir A. Abromavičiaus atsistatydinimo skandalo centre? Kokia jo įtaka prezidentui Petro Porošenkai ir visai Ukrainos politikai?

– Apie I. Kononenką nemažai galima sužinoti iš žiniasklaidos. Net ir mane nustebino, kad Ukrainos žiniasklaida yra labai atvira, profesionali ir skelbia daug informacijos apie korupciją, konkrečius asmenis. Pats A. Abromavičius aiškiai nurodė, kad per I. Kononenką darytas politinis spaudimas, norėta paskirti ekonomikos viceministrą, turintį kuruoti svarbiausią valstybės įmonę („Naftogaz“, kuri valdo naftos ir dujų infrastruktūros, perdirbimo ir paskirstymo bendroves, joje dirba apie 175 tūkst. žmonių – IQ past.). Šioje įmonėje matėme daugiausia korupcijos atvejų per Ukrainos istoriją.

Taip pat daryta įtaka skiriant vadovus į Ekonomikos ministerijos valdomas įmones. Bandėme atleisti susikompromitavusius asmenis, o teismai juos vis vien grąžindavo į buvusias pareigas, nors kompromituojantys faktai buvo akivaizdūs. Tokie teismų sprendimai greičiausiai nebuvo tik sutapimas.

– Koks ministrų tarpusavio pasitikėjimo ir santykių lygis? Ar tai vieninga komanda, o gal visgi jaučiama konkurencija?

– Ukrainos vyriausybė gerokai didesnė nei Lietuvos – 21 ministras. Dalis jų yra iš senesnių laikų, o kiti – naujesnės kartos politikai. Buvo justi, kad pastarieji labiau konsoliduoti, daugiau koordinavo tarpusavio veiksmus. Apie senesnius ministrus man sunkiau kalbėti, nes mažiau buvo matomi jų politiniai planai ir sprendimai. O naujosios kartos atstovai, pavyzdžiui, infrastruktūros ministras Andrijus Pyvovarskis, finansų ministrė N. Jaresko ir A. Abromavičius bendradarbiavo ganėtinai glaudžiai.

– Kaip padėtį vertina P. Porošenka? Ar tiesa, kad jis blaškosi tarp senųjų oligarchų ir politikų bei reformistų ir yra tapęs savotišku balansavimo įkaitu?

– Man žiūrint iš šalies sunku suprasti, kodėl, pavyzdžiui, visuomenei ir net tarptautinei bendruomenei jau daugiau nei metus reikalaujant, nepriimami sprendimai dėl generalinio prokuroro atsistatydinimo. Reformos siekiant sumažinti korupciją vyksta lėtai. Tik neseniai įkurtas antikorupcijos biuras. Man atrodo, kad būtų galima padaryti gerokai daugiau – ne tik skelbti aiškesnius politinius pareiškimus, bet ir juos įgyvendinti. Generalinį prokurorą atleidęs prezidentas sulauktų didesnio palaikymo. Visuomenė nuolat apie tai kalba ir dėl to neveiksnumo krinta P. Porošenkos populiarumas. (Jau po šio interviu šalies vadovas viešai paprašė generalinio prokuroro Viktoro Šokino ir premjero A. Jaceniuko atsistatydinti, nes jie prarado pasitikėjimą, – IQ past.).

– Ne tik visuomenė, bet ir tarptautinės finansų įstaigos nepatenkintos lėtomis reformomis ir net užsiminė galinčios sustabdyti finansinę paramą, kol paaiškės, kaip bus išspręsta dabartinė vyriausybės krizė. Ar dėl šios krizės gali sutrikti tarptautinė parama Ukrainai?

– Tarptautinio valiutos fondo parama de facto jau sustabdyta. Atlikti tik du paramos pervedimai iš keturių. Vis garsėja vieši pareiškimai, kad, kol paaiškės politinė situacija, parama apskritai bus nutraukta. Tarptautinės bendruomenės vertinimai griežtėja, vyriausybė, prezidentas ir parlamentas patiria tarptautinių institucijų spaudimą. Todėl A. Abromavičiaus pasitraukimas įskėlė kibirkštį ir taip jau sprogstamųjų dujų pripildytame kambaryje. Viskas išlindo į paviršių.

Tarptautinės bendruomenės atstovai nuolat kartoja norintys išlaikyti politinį stabilumą Ukrainoje. Tačiau dabar jis virsta reformų įšaldymu – politikų dėmesys ir energija skiriama ne pertvarkoms, o tik dirbtiniam stabilumui palaikyti. Tai pavojinga. Andrius Kubilius yra pasakęs, kad toks stabilumas transformuojasi į antireformų stabilumą, šalis nesikeičia, o kai palaikoma ir tokia didelė politinė temperatūra, prasideda puvimo procesai. Tuomet žmonėms į galvas įsimeta infekcija – panaši kilo dar esant Viktorui Janukovyčiui: gyventojai buvo ciniški, visiškai netikėjo politikais.

Politinis stabilumas virsta reformų įšaldymu – politikų dėmesys ir energija skiriama ne pertvarkoms, o tik dirbtiniam stabilumui palaikyti.

Po Maidano revoliucijos, arba vietos žmonių vadinamos Savigarbos revoliucijos, visuomenė ėmė tikėti, kad politika gali keistis. Jei dabar neišsipildys piliečių lūkesčiai, jie vėl užsikrės cinizmu, ir Ukraina žengs keletą žingsnių atgal. Tokiu atveju net Regionų partija gali grįžti į parlamentą. Todėl rizikinga bandyti dirbtinai palaikyti politinį stabilumą. Mano manymu, parlamentui reikėtų pagalvoti ir apie pirmalaikius rinkimus.

Renkant šį parlamentą, svarbiausia buvo pakeisti V. Janukovyčiaus režimą ir sustabdyti karą Rytų Ukrainoje. Galima sakyti, abu uždaviniai jau beveik įvykdyti. Dabar šalis pasiekė antrą etapą, kai reikia galvoti tik apie reformas. Tačiau šis parlamentas, atrodo, negali imtis esminių pertvarkų. Pavyzdžiui, mūsų inicijuotos reformos dėl valstybės įmonių skaidrinimo, auditų, privatizavimo negali būti vykdomos be jo pritarimo. Įstatymo projektai parlamente guli jau septynis mėnesius. Nesuprantama, kaip šalyje, kurioje vis dar tęsiasi karinis konfliktas, kuri išgyvena ekonomikos krizę, taip lėtai gali būti priimami sprendimai.

– Kokios šiuo metu didžiausios Ukrainos ekonomikos bėdos?

– Valstybėje sudėtingos verslo sąlygos. Bet Ukraina turi daug pranašumų. Žemės ūkio sektorius labai stiprus, nes čia itin daug pačios derlingiausios žemės – šalyje yra apie 25 proc. viso pasaulio juodžemio. Išsilavinę, darbštūs žmonės, gera geografinė padėtis, infrastruktūra. Tad Ukrainoje yra nemažai natūralių pranašumų, tačiau užsiimti verslu šalyje vis dar sudėtinga.

Investuotojai jos vengia – atidaryti įmonę ar fabriką sunku dėl perdėto valstybės reguliavimo, tačiau net tai pasiekus vėliau gali kilti keblumų dėl eksporto, bandant susigrąžinti pridėtinės vertės mokesčius ir panašiai. Mes pradėjome reformas, skirtas valstybės reguliavimo naštai mažinti, tačiau šioje srityje dar reikia daug ką nuveikti. Investuotojus atbaido ir didžiulis politinis nestabilumas.

Kitas aspektas – po karinio konflikto su Rusija iš esmės nutrūko eksportas į šią šalį. Jis apribotas keliais etapais, esminis pokytis įvyko, kai Kijevas pasirašė Asociacijos sutartį su ES. Žinia, Ukrainos pramonė buvo labai orientuota į Rusiją ir kitas Rytų šalis. Šios produkcijos nebegalima eksportuoti į Rusiją, o ES ji kol kas netinkama. Persiorientuoti į Europos rinką gali nemažai užtrukti.

Be to, įtempta padėtis bankų sistemoje. Sunku gauti kreditą. Paskolų palūkanų normos vietos valiuta gali siekti 30–35 proc., o už tiek verslas negali ir nenori skolintis. Žinoma, tokias aukštas palūkanas lemia ir didelė infliacija. Visa tai apsunkina verslo sąlygas ir neleidžia atsigauti ekonomikai.

– Kokie politiniai ketinimai dėl galimų Luhansko ir Donecko sričių vietos rinkimų?

– Negaliu tiksliai pasakyti, kaip kinta situacija dėl galimybės rengti rinkimus šiose srityse, tačiau nacionalinėje politikoje jaučiu didesnį pasirengimą galimiems nacionalinio lygmens rinkimams į parlamentą. Vietos rinkimų aktualijos nustumtos į antrą planą. Daugiau galvojama apie vyriausybės performavimą ir galimus pirmalaikius rinkimus.

– Jei vyktų pirmalaikiai rinkimai, kas juose gali tikėtis daugiau įtakos, palyginti su dabartinės sudėties Rada?

– Kol kas reitingai nerodo, kad Regionų partija gautų daug balsų. Jei nieko nebus daroma ir žmonės vėl užsikrės cinizmu, veikiausiai ji vėl sustiprės. Populiarėja Michailo Saakašvilio virtualus judėjimas, kuris dar neturi juridinio statuso, tačiau įgauna potencialios partijos bruožų.

„Savigalba“ (vadovaujama Lvovo mero Andrijaus Sadovyjaus – IQ past.) greičiausiai surinktų daugiau balsų, nei dabar turi parlamente. Ir Julijos Tymošenko judėjimas „Tėvynė“ taip pat turėtų sulaukti didesnio rinkėjų palaikymo. Dabartinio premjero A. Jeceniuko Liaudies frontas labai nepopuliarus. P. Porošenkos blokas greičiausiai irgi gautų mažiau vietų Radoje nei dabar.

– Kokios M. Saakašvilio politinės ambicijos ir perspektyvos?

– M. Saakašvilis kritikuoja vyriausybę dėl lėtų reformų ir korupcijos. Taip pat neslepia norintis keisti šalį, daryti realius sprendimus. Šiuo metu jis yra Odesos gubernatorius. Kai kas teigia, kad jis per mažai daro ir Odesoje. Gal rezultatai ir nėra ypatingi, tačiau šis žmogus ir neturi visų įgaliojimų priimti būtinus sprendimus. Jis nori pakilti į nacionalinį lygį, galbūt prisijungti prie vyriausybės ir gauti įgaliojimus keisti situaciją. M. Saakašvilis supranta, kad be didesnio žinomumo ir populiarumo, viešų pareiškimų nedaug galimybių tapti vyriausybės nariu ar juolab ministru pirmininku. Todėl kai kuriuos skandalingus pareiškimus galima paaiškinti kaip rengimąsi rinkimams. Tai poliarizuojanti asmenybė – nemažai žmonių norėtų jį matyti premjero poste, bet didelė dalis jo labai nemėgsta. Tačiau visai įmanoma, kad, jei vyktų pirmalaikiai rinkimai, jis galėtų pretenduoti į ministrus pirmininkus.

– Ar pats tikitės toliau dirbti ir tęsti reformas, o gal vis dėlto didesnė tikimybė, kad pasitrauksite?

– Visa komanda jau pareiškė, kad pasitrauks su A. Abromavičiumi. Tik laikas neapibrėžtas. Tikėjomės, jog parlamentas greitai atstatydins ministrą, ir visi išsiskirstysime. Tačiau Rada neskuba to daryti, greičiausiai nori priimti sprendimą dėl visos vyriausybės. Tikėtina, kad tai gali įvykti per artimiausias tris savaites. Kai bus paskirtas naujas ministras, pasitrauksiu kartu su Aivaru. Nors nemažai žmonių mus palaiko, prašo likti. Šiuo metu yra penkiolikos narių vadinamoji reformų komanda, kurią remia tarptautiniai donorai: Pasaulio bankas, Vokietijos, Švedijos ir kitų šalių institucijos. Jie taip pat prašo likti ir tęsti reformas. Tačiau manau, kad svarbiausia ne asmenybės, o duotas tonas, sudaryti planai, kuriuos gali įgyvendinti ir kiti. Visus darbus perduosime taip, kad naujai atėjusiems žmonėms būtų kuo lengviau juos tęsti.

—–
A. Audickas
Gimė 1982 m.
2005 m. baigė Vilniaus universiteto matematikos bakalauro studijas.
2005–2006 m. „Sampo“ banko jaunesnysis projektų vadovas.
2008 m. baigė Redingo (Jungtinė Karalystė) universiteto tarptautines vertybinių popierių, investicijų ir bankininkystės bakalauro studijas.
2008–2010 m. bendrovės „Gild Bankers“ vyresnysis finansų analitikas.
2010–2012 m. ūkio ministro patarėjas.
2012 m. Ūkio ministerijos viceministras.
2013 m. sausį–gegužę ėjo Ūkio banko laikinojo administratoriaus pareigas.
2013–2015 m. tarptautinės konsultacijų bendrovės „Civitta“ partneris.
2014 m. baigė tarptautinės verslo mokyklos INSEAD (Prancūzija, Singapūras) magistro programą.
Nuo 2015 m. sausio paskirtas Ukrainos ekonomikos ministro patarėju.