Jaunieji medikai žingsnis po žingsnio stumiami į vokeliais paremtą šešėlinę sveikatos sektoriaus ekonomiką.
Dalis įvairių amžiaus grupių gydytojų tvirtai ir aiškiai pasisako prieš vokelių tradiciją, kuri šiek tiek traukiasi (žr. 1 grafiką), bet situacija kol kas iš esmės nesikeičia. Į sveikatos sistemą metų metus liejasi nauji „nesugadinti“ gydytojai, tačiau dalis jų priima senąsias žaidimo taisykles. Magiškas receptas „turi ateiti nauja karta“ neveikia, ir ne atsitiktinai, o dėl konkrečių jauniesiems medikams sudaromų sąlygų.
Medicinos studijos yra ilgesnės nei kitų specialybių, todėl gydytojai karjerą pradeda atsilikę nuo bendraamžių. Po šešerių metų studijų su magistro diplomu galima verstis nebent bendro profilio darbais neturint didelių karjeros perspektyvų – dirbti priimamajame, greitojoje pagalboje, gydytojo asistentu. Todėl absoliuti dauguma jaunųjų medikų stoja į rezidentūrą. Per šias 4–6 metus trunkančias studijas įgyjama specializacija, pavyzdžiui, šeimos gydytojo, anesteziologo, psichiatro, kardiologo. Rezidentai vienu metu yra ir studentai, ir gydymo įstaigų darbuotojai, didžiąją laiko dalį jie praleidžia praktikuodamiesi ir prisiima visą atsakomybę dėl savo sprendimų, susijusių su gydymu.
Finansinės sąlygos rezidentams iš pažiūros neblogos. Jie gauna Švietimo ir mokslo ministerijos numatytą 365 eurų stipendiją, taip pat Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) skiriamą atlyginimą: 297 eurų į rankas pirmuosius dvejus metus ir 378 eurų vėlesniais metais. Susidaro 660–745 eurų suma. Tačiau reikia prisiminti, kad rezidentai – tai 25–30 metų žmonės. Tokio amžiaus teisininkai, programuotojai ar kiti aukštos kvalifikacijos specialistai jau gali turėti daktaro laipsnį, kopti karjeros laiptais ir gauti gerokai solidesnį atlyginimą.
„Įsivaizduokite išsilavinusį 25 metų žmogų, kuris turi nulį pinigų ir nulį patirties. Savijauta labai bloga. Todėl jau rezidentūroje pradedame dirbti žiauriu krūviu. Kuriamos šeimos, reikia pinigų, todėl standartiškai ieškomas antras darbas, dažnai ir trečias. Dėl to išeina, kad kai kurie turi ir po 15 budėjimų per mėnesį“, – IQ sakė neseniai rezidentūrą baigęs gydytojas radiologas Žygimantas (vardas pakeistas), sutikęs atvirai kalbėti su konfidencialumo sąlyga.
Savaitgaliais jaunieji gydytojai važiuoja budėti į priimamuosius periferinėse ligoninėse, kur trūksta darbuotojų ir todėl siūlomi palyginti neblogi atlyginimai. „Ketverius metus kiekvieną savaitgalį važiuodavau parą pabudėti viename miestelyje. Tai buvo vienintelis mano papildomas darbas ir užsidirbdavau dar 1000 litų, – pasakojo Žygimantas. – Bet kai tau 27 metai ir tu visus šeštadienius dirbi, o tavo draugai prie ežero arba slidinėja, galiausiai tu juos prarandi, tavęs net nebekviečia, nes žino, kad esi užsiėmęs.“
Jaunieji gydytojai paskiriami į konkrečią gydymo įstaigą ir pasirinkimo neturi. Tuo naudojasi kai kurie ligoninių skyrių vadovai ir rezidentus apkrauna popierizmu, neapmokamais budėjimais, kitokiais viršvalandžiais. Dirbama tiek, kiek pasakoma, o lengviausia išnaudoti traumatologus, chirurginių specialybių rezidentus, kurie tiesiog įrašomi į operacijų tvarkaraštį ir pastatomi prieš pareigą pacientui.
„Oficialiai gydytojas rezidentas turėtų dirbti nuo 8 iki 14 val. ir dar tris ar keturis kartus per mėnesį budėti. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad atbudėjus parą jam numatoma dar užduočių ir jis išeina atidirbęs dar vieną darbo dieną. Daug kur tai įprasta praktika“, – teigė Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) valdybos narys Rokas Laurinaitis.
Paradoksalu, bet baigus rezidentūros studijas, gavus specialisto licenciją ir įsidarbinus pajamos krinta, ypač didžiosiose prestižinėse ligoninėse.
„Dalis rezidentų turi savo pacientus ir jei po budėjimo išeis namo, kitą dieną profesorius jo klaus: kodėl nesutvarkei to, to ir to? Jis atsakys: man buvo budėjimas ir išėjau ilsėtis. O profesorius rėš: man nusispjaut, kad kitą kartą iš ryto būtum“, – pasakojo radiologas Žygimantas, tačiau pabrėžė, kad situacija labai priklauso nuo specialybės, konkretaus skyriaus vadovo ir darbo kultūros suvokimo.
Dėl rezidentūros reglamentavimo spragų pasitaiko, kad rezidentai bimbinėja ir tiesiog laukia darbo dienos pabaigos.
Bandantys kovoti su išnaudojimu patiria didelį pasipriešinimą. Nesilaikant tradicijų kiltų konfliktas ir pavojus karjerai. O metus rezidentūrą tektų valstybei grąžinti jos sumokėtas studijų įmokas – po daugiau nei 5000 eurų už vienus studijų metus.
Rezultatų nevertina
Paradoksalu, bet baigus rezidentūros studijas, gavus specialisto licenciją ir įsidarbinus pajamos krinta, ypač didžiosiose prestižinėse ligoninėse. Nebelieka stipendijos, o atlyginimai už etatą siekia 500–800 eurų į rankas ir ilgam fiksuojami arba kyla labai lėtai. Į darbo rezultatus ir prisiimtą krūvį paprastai neatsižvelgiama.
„Šeimos gydytojas algą gauna ne pagal atliktą darbą, o pagal tai, kiek apylinkėje prisirašę žmonių. Gali būti, kad du gydytojai turi vienodas apylinkes, bet vienas nepriima papildomai pacientų, o kitas priima ir jie uždirba lygiai tiek pat“, – kalbėjo šeimos gydytojos specializaciją pasirinkusi JGA valdybos narė Emilija Trumpaitė.
Galima vykti dirbti į ligoninę Panevėžyje ar Klaipėdoje, kur mokės gerokai didesnį oficialų atlyginimą, o krūvis bus mažesnis. Šioms įstaigoms trūksta specialistų ir vienintelis būdas jų prisivilioti yra didesni pinigai. Tačiau galimybių tobulėti mažiau, sudėtingiausios ir moderniausios procedūros atliekamos Vilniuje ir Kaune, čia geriausi profesionalai, iš kurių galima mokytis. Esant daugybei norinčių dirbti, gydytojų algas nustatančios ligoninių administracijos neturi motyvacijos daug mokėti. Tiesa, jų galimybės kelti darbo užmokestį gali būti mažesnės nei kitų įstaigų (apie tai daugiau skaitykite straipsnyje „Prestižu sotus nebūsi“). Vidutinis atlyginimas už etatą universitetinėse Santariškių ar Kauno klinikose yra toks pat kaip Kvėdarnos ambulatorijoje. Be to, nemažai jaunų gydytojų po rezidentūros įdarbinami puse etato. Likusią pusę, remiantis jau rezidentūroje išmoktomis tradicijomis, atidirba negaudami oficialaus užmokesčio. Tačiau jam paliekama galimybė, ir visi tai žino, susirinkti neoficialų – tiesiogiai iš pacientų.
„Kauno klinikose traumatologas be budėjimų uždirbdavo maždaug 500 eurų. Taigi, rezidentai gaudavo daugiau už jį. Bet gydytojai dirba prie didelio konvejerio ir gauna labai daug padėkų padėkėlių. Pacientai suvažiuoja iš kaimų, įsivaizduoja, kad pateko į kažkokią meką, ir bruka tuos savo pinigus. Alga didžiausiose ligoninėse ne esmė. Ne kartą esu girdėjęs gydytojus šnekant, kad pusmetį nepasižiūri į savo sąskaitą. Nes neįdomu, – sakė Žygimantas. – Bet reikia suprasti, kad tokių gydytojų mažuma. Didžioji dalis kyšių negauna arba neima. Jie neuždirba daug. Visi gydytojai turi papildomų darbų, tik krūvius slepia. Pagal įstatymus aš galiu dirbti daugiausia 1,5 etato. Turiu tris papildomus darbus, kur mane įdarbina porai valandų per savaitę, bet iš tikrųjų ten dirbu daugiau. Aš gaunu puikų atlyginimą. Tačiau reikia skirti, kas yra alga už etatą ir kas yra keturios algos. Ne kiekvienas gydytojas, kuris puikiai gyvena, ima kyšius. Bet jie, tokie kaip aš, nuolat dirba ir su savo šeimomis nebūna. Aš dirbu kasdien iki aštuntos valandos vakaro.“
Žvilgsnis į bedugnę
Žygimantas pacientams, kurie pas radiologą retai, bet užsuka su vokeliu, turi paruošęs standartinį atsakymą: jūs jau sumokėjote mokesčius ir neturite niekam nieko duoti. „Tada jie sako: tai ne, čia jums. Aš kartoju, kad man pinigų nereikia ir dirbsiu lygiai taip pat, duosite ar neduosite. Kai kurie tada jaučiasi įžeisti, prasideda kova, būna, kad stumdaisi 10 minučių ir galiausiai tuos pinigus paimi, nes taip greičiau ir paprasčiau: ačiū, viskas, eikite. Beprotiškai sunku išaiškinti pacientams, kad aš pinigų neprašau ir neimu. Esu eilinis nežinomas gydytojas ir tokių situacijų nebūna daug, bet žinomesniems tai įprasta. Pacientai iš anksto susižino, kiek reikia nešti“, – pasakojo jaunas gydytojas.
Kitas nenorėjęs savo vardo viešinti jaunas chirurgas pripažino, kad dirbdamas vienoje universitetinių ligoninių iš padėkomis vadinamų kyšių per mėnesį susirenka iki 1000 eurų. Jis įdarbintas puse etato ir tegauna mažiau nei 300 eurų į rankas, bet atidirba už visą, o kartais ir dar daugiau. „Kalbant apie moralinį aspektą, tikrai blogai jaučiuosi. Bet jau kokius metus savęs nestabdau ir nesigraužiu, nes kitaip smegenys neatlaikytų, – kalbėjo gydytojas. – Dabar 60 proc. paros dirbu. Atlieku vieną sunkiausių savo srities operacijų, bet man dėl to atlyginimas nė kiek neauga.“ Savaitgaliais – chirurginiai budėjimai periferinėje gydymo įstaigoje. Už juos per mėnesį jis gauna papildomus 600 eurų. Kol neturėjo šio darbo, teko banke raudonuoti, kad oficialios pajamos nesiekia 300 eurų, ir išgirsti neigiamą atsakymą dėl paskolos.
„Bandžiau suprasti, kodėl gydytojai priima tuos pinigus, – savo tinklaraštyje emilija.popo.lt šių metų pradžioje rašė E. Trumpaitė. – Tada prisiminiau krūvius, debiliškas popierių šūsnis, su realybe prasilenkiantį dokumentacijos poreikį, nuolatinį vertimą daryti ne savo darbus, t. y. žemesnės kvalifikacijos, nes tiesiog daugiau nėra kam jų atlikti. Arba chirurgijos rezidentai, kurie turi po vieną, du ar daugiau „savanoriškų“ budėjimų. <…> Tada nusispjauna ir paima kaip kompensaciją ir iš beviltiškumo. Na ir iš to, kad brangiai kainuoja budėti (nes reikia savo lėšomis atvykti į darbą, atsinešti valgyti). Paskui kažkuriuo momentu dingsta gėdos jausmas, dar vėliau pripranta, nes patogu turėti papildomų pinigų. Galiausiai pabundi vieną dieną ir suvoki, kad esi iš paskutinių pacientų skatikų (maždaug 200 eurų vertės) nusipenėjęs endoprotezuotojas. Bet jau būna per vėlu, o jei pradėtum žiūrėti į bedugnę, bedugnė pažvelgtų atgal.“
Ne vien atlyginimas
Dėl vokelių sistemos kalti ne tik juos brukantys pacientai ir jų neatsisakantys gydytojai. Medikus pažeidžiamus padaro įstaigų administracijos ir adekvataus finansavimo sveikatos sistemai neskiriantys politikai. Todėl kova su šešėline ekonomika sveikatos sektoriuje vien minkštosiomis edukacinėmis priemonėmis, kurias linkę taikyti pastarieji du veikėjai, nebus veiksminga.
JGA apklausė tiek Lietuvoje, tiek svetur studijuojančius arba dirbančius 86 jaunus medikus. Absoliuti dauguma jų nepatenkinti čionykščiais atlyginimais, tačiau dar daugiau nepatenkintų emocinėmis darbo sąlygomis: visuomenės ir žiniasklaidos primesta kyšininko stigma, teisių ir pareigų neapibrėžtumu, griežtais subordinaciniais santykiais gydymo įstaigose. Pinigai buvo ne svarbiausias veiksnys ir panašioje SAM atliktoje apklausoje.
Emigruojančių medikų suinteresuotos institucijos nėra skaičiavusios. Vienintelė prieinama statistika – išduodamų kvalifikaciją patvirtinančių pažymų skaičius, tačiau jis nebūtinai atspindi ilgalaikę emigraciją (žr. 2 grafiką). Abu pastarieji sveikatos apsaugos ministrai – tiek Vytenis Andriukaitis, tiek Rimantė Šalaševičiūtė – turėjo planų vienu ar kitu būdu įpareigoti jaunuosius medikus, baigusius valstybės finansuojamas studijas, atidirbti Lietuvoje, ypač provincijoje.
„2008 m., kai įstojau, 90 proc. studentų nereikėjo mokėti už mokslą, dabar apie 70 proc. turi mokėti už mokslą. Situacija kardinaliai pasikeitusi“, – pasakojo R. Laurinaitis. Ar tai nėra teisinga, jei didelė rizika, kad valstybės brangiai paruoštas specialistas išvažiuos? „Deja, pradedama nuo priešingo galo. Lietuvoje gydytojų stinga, kol kas tik šiek tiek, bet jų ateityje trūks kardinaliai ir reikės uždaryti gydymo įstaigas, nes nebus kam dirbti. Tada bus galima kalbėti, kad kažkas prieš 15–20 metų visiškai negalvojo apie ateitį. Šiuo metu sudaromos sąlygos, kad kuo daugiau baigusių studijas emigruotų“, – dėstė pašnekovas.
Pradedantis gydytojas šiuo metu turėtų uždirbti iki 1400 eurų į rankas už etatą, o patyręs – 2000 eurų.
SAM, Lietuvos gydytojų sąjunga ir JGA nėra atlikusios apklausų, kokios darbo sąlygos, įskaitant ir atlyginimą, motyvuotų likti gimtinėje, neimti kyšių ir nedevyndarbiauti. „Reikėtų kalbėti apie gydytojo atlyginimo santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje. 10–11 metų trukusias studijas baigęs specialistas dirbdamas vienu etatu turėtų gauti bent 2,5 vidutinio atlyginimo. Didesnį spektrą paslaugų galintis teikti gydytojas turėtų gauti mažiausiai 3,5 vidutinio atlyginimo. Tai ne išgalvoti santykiai, o išvesti atsižvelgus į Vakarų Europą“, – teigė R. Laurinaitis. Pavertus tai pinigine išraiška, pradedantis gydytojas šiuo metu turėtų uždirbti iki 1400 eurų į rankas už etatą, o patyręs – 2000 eurų.
„Mediko profesija reikalauja didelio atsidavimo, prisiimama ypatinga atsakomybė, keliami aukščiausi reikalavimai, tačiau šiuo metu gydytojai ekonomiškai vertinami pigiau nei kai kurie nekvalifikuoti darbininkai, – sakė R. Laurinaitis. – Kolegos susimąsto, ar verta aukotis, žiniasklaidoje būti blogu, kai visuomet apibendrinama, kad gydytojai ima kyšius ir kenkia pacientams. Kodėl neemigravus ten, kur mediko darbas vertinamas, lieka laiko šeimai. Manau, kad nė vienas gydytojas nenori eidamas į darbą galvoti, kaip susirinkti kyšius ir kur gauti papildomų pajamų. Jis tiesiog nori atlikti tai, ką sugeba geriausiai, – padėti pacientams, ir neužsiimti papildomais svarstymais.“
